Klaipėdos uostas

Klapėdos úostas. Baltų uostas XII–XIII a. I pusėje glaudėsi Danės žiotyse. 1252 Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo riteriai upės kairiajame krante pasistatydinę Mümelburgo pilį, atkirto Klaipėdos uostą nuo natūralaus užnugario, ilgam sustabdė spartesnę jo plėtotę. Nuo tada Klaipėdos uostą valdė vokiečiai. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Lenkijai su Kryžiuočių ordinu 1422 sudarius Melno taikos sutartį, uostas atsigavo, ėmė varžytis su Karaliaučiaus, Danzigo, Rygos miestais. Aršioje konkurencinėje kovoje didžiųjų miestų magistratai nesibodėjo jokių priemonių: leisti įsakymai, ribojantys varžovų teisę prekiauti, o siekiant apsunkinti laivų įplaukimą, net jų uostų prieigose buvo priverčiama akmenų. Antai dancigiečiai laivus su akmenimis į Klaipėdą pasiuntė 1520 (galutinai jie išrinkti tik apie 1740). Karaliaučiaus pirkliai 1580 prikalbino Prūsijos kunigaikštį Albrechtą Friedrichą išleisti įsaką, draudžiantį klaipėdiečiams užsiimti laivininkyste. Atimta privilegija grąžinta tik 1657. Nepaisant trukdymų, Klaipėdos uostas plėtėsi. 1584–1585 žemėlapiuose pažymėtas farvateris bei seklumos, 1630 – navigaciniai bokštai, 1669 aprašytas įplaukimas į uostą. 1733 Kopgalyje pastatytas 130 m ilgio molas. 1733 farvateris jūroje pažymėtas bakenais – statinaitėmis, išleisti uosto ir jo locmanų nuostatai. 1759 pastatyta pirmoji vėjinė lentpjūvė. 1791 įrengta Balasto aikštė (ten išmetami akmenys bei gruntas, naudoti uostamiesčio statyboms). 1796 pastatytas 25 m aukščio pirmasis švyturys (jo didelė lempa švietė, kūrenama aliejumi), iškilo prekybai skirtų pastatų, keli sandėliai. Svarbiausia išvežama prekė – miško medžiaga. Nuo ankstyvo pavasario, po ledonešio Klaipėdos link plaukdavo sielių virtinės. Klaipėdos uosto prieigose atplukdyti rąstai rūšiuoti, tvarkyti, dalis apdirbta lentpjūvėse. Sutvarkytą miško medžiagą išgabendavo nedideli buriniai laivai. Per metus jų į Klaipėdos uostą atplaukdavo keli šimtai. Nuo 1809 Klaipėdos laikraščiuose skelbtos žinios apie uosto laivybos sąlygas. 1818 įrengtas locmanų uostelis, 1819 gelbėjimo stotis. 1829–98 veikė Klaipėdos karališkoji jūreivystės mokykla. Įrenginėti molai, krantinės. Reikšmingas Klaipėdos uosto plėtotei buvo Krymo karas (1853–1856), kai daugelis Rusijos uostų buvo blokuojami: 1854 Klaipėdoje lankėsi net 1722 burlaiviai (jie atplukdė bei išplukdė apie 825 000 t žemės ūkio, pramonės įvairių gaminių) bei 39 garlaiviai (plukdę apie 28 000 t prekinės produkcijos). Laivams stovėti Danės žiotyse, o vėliau ir marių rytinėje pakrantėje, apsaugotoje nuo vėjų, bangų, buvo patogu. Deja, prasidėjus šalčiams, nedidelis Klaipėdos uosto baseinas tuoj pasidengdavo storu ledu. Gilesnę žiemą Klaipėdos uostas apmirdavo. Todėl jau 1740 Klaipėdos miesto pirklių gildija kreipėsi į Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą I ir ragino valdžią įrengti modernišką, valstybei reikalingą žiemos uostą. Atsako nesulaukta. Valstybės subsidija gauta daug vėliau. 1834 pirklių sąjunga pirko žemės sklypą – Balasto aikštės pietinę dalį, kur pradėjo rengti molą, privažiavimo kelius, statyti sandėlius. Naujasis (Žiemos) uostas normaliai dirbti pradėjo apie 1880. Turėjo 500 m ilgio krantinę, kelias geležinkelio atšakas; baseino gylis siekė 5 m, tad švartuotis galėjo ir vidutinio dydžio prekybos laivai. Nuo tada dar daugiau eksportuota miško medžiagos. 1873 Klaipėdos kanalo šiaurinėse žiotyse įrengta Malkų įlanka – medienos uostas. 1876 į Žiemos uostą nutiestas geležinkelis. 1878 tarp Žiemos uosto ir Danės iškastas Uosto darbų uostas. XIX a. pabaigoje krantinių ilgis siekė 2 km, farvateris – 4,35 m gylio (1913 – 5,25 m gylio). 1913 rąstų bei apdorotos medienos (lentų, sijų, tašų) išvežta apie 300 000 t, linų pluošto, sėmenų, grūdų, t. p. kailių, šerių, kanapių, sūdytos mėsos, šiek tiek vaško ir gintaro – apie 68 000 t. Įvežta akmens anglių, kalkakmenių, chemikalų (šios prekės daugiausia skirtos Klaipėdos, Tilžės, Ragainės celiuliozės fabrikams), gyventojams – metalo dirbinių, druskos, prieskonių, nedideli kiekiai silkių. Krovinius perkraudavo į vytines (baržas) ir siųsdavo gilyn į kraštą. Visi krovos darbai atlikti rankomis, pasitelkus paprasčiausias gerves, skriemulius. Kiek vėliau pastatyti 2 kranai. Juos rankomis suko kelios pamainos stiprių vyrų. Jau Lietuvos 1925 pradėti farvaterio gilinimo, molų, krantinių remonto darbai. 1930–1932 baigtas įrengti modernus tais laikais 96 000 m² Naujas baseinas, leidęs įplaukti iki 10 000 t talpos laivams. Krantinės pailgėjo iki 8 000 m, gylis siekė 10 m. Iškilo talpūs Lietūkio sandėliai, nutiestos papildomos geležinkelio atšakos, įrengta krantinė keleiviniams laivams švartuotis. Krovos darbams spartinti įrengti 7 elektriniai kranai (35 ir 2 t keliamosios galios). 1937 Klaipėdos ir Nidos švyturiuose sumontuotos moderniškos radiogonometrinės antenų sistemos, užtikrinusios patikimą ryšį su atplaukiančiais ir išplaukiančiais laivais. Prekybos laivų reisų daugėjo: 1923 atplaukė 625 laivai su 211 500 t krovinių; 1930 atplaukė 960 laivų su 489 792 t, 1938 – 1 549 laivai su 910 819 t krovinių. Tarp atvežamų prekių svarbiausios buvo žemės ūkio mašinos, akmens anglys, druska, naftos produktai, cementas, geležis, chemijos prekės, automobiliai bei jų dalys, medvilnė. 1929–1930 žiemą Klaipėdos uostas buvo užšalęs, laivai miestui negalėjo pristatyti anglių. Grėsė fabrikų uždarymas ir nedarbas. Direktorija miesto mokykloms skirtą anglių kiekį perleido pramonei, o mokinius paleido atostogų. Eksportuota mėsa, kiaušiniai, sviestas, gyvuliai (ypač bekonai), grūdai, linai, dobilų sėklos, mediena, kailiai. Reguliarios prekybos laivų linijos Klaipėdos uostą jungė su Belgijos, Olandijos, Danijos, Ispanijos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos ir JAV (per Skandinavijos šalių linijas) uostais. Per Klaipėdos uostą 1938 jūrų transportu išvežta 77% viso Lietuvos eksporto ir atgabenta 65% importo. Į Klaipėdos uostą atplaukdavo ir keleivinių laivų. 1926 jais atvyko 926, išvyko 275 žmonės; 1932 – 2 847 ir 2 102; 1938 – 1 233 ir 1 220 žmonių (daugiausia JAV lietuvių). Klaipėdos uoste dirbo 600–700 tarnautojų, keli tūkstančiai darbininkų (vien nuolatinių krovėjų buvo apie 1 500). Navigacinius, ūkinius reikalus tvarkė Klaipėdos uosto direkcija. Ji turėjo locmanų tarnybą, ledlaužį Perkūnas, 3 jūrų policijos kranto apsaugos motorlaivius, žemsemes ir kita farvateriui gilinti. Klaipėdos kraštui 1923 susijungus su Lietuvos Respublika, kroviniams vežioti Lietuvos prekybos bendrovės samdė užsienio laivininkysčių laivus ir jų įgulas. Apie 1930 Lietuvos prekybos organizacijos įsigijo nedidelio tonažo prekybos laivų. Daugiausia jų (7) turėjo 1936 įsteigta Lietuvos Baltijos Lloydo bendrovė. Iš viso Klaipėdos uoste 1939 pradžioje užregistruota 12 Lietuvos prekybos bendrovių laivų, jų tonažas – 12 257 bruto. Panašių laivų turėjo ir kelios vokiečių prekybos firmos. Darbui laivuose reikėjo kvalifikuotų jūrininkų, todėl jau 1925 Kauno aukštesnioji technikos mokykla išleido kelių dešimčių jaunuolių grupę. 1939 III 22–23 nacių Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, Lietuvos laivai perkelti į Šventosios uostą. 1939 prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos laivų žuvo, likę vėliau tapo sovietinių okupantų nuosavybe. Kurį laiką vokiečių valdžia leido Lietuvos prekybos organizacijoms naudotis išskirta joms Klaipėdos uosto zona, tačiau 1941 prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, neliko ir jos.

L: Sembritzki J. Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelsstadt Memel. Memel, 1926; Daukantas T. Klaipėdos uostas. K., 1930; Valsonokas R. Klaipėdos uostas ir Lietuvos susisiekimo politika. Klaipėda, 1933; Krištopaitis B. Jūrų keliais. Čikaga, 1979; Klaipėdos uostas. Klaipėda, 1999. Parengė Kęstutis Demereckas; Demereckas K. Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos istorija. Klaipėda, 2001; Klaipėdos uosto direkcijos metinė apyskaita. 1933. Klaipėda, 1934; Červinskas E. Kova su laivų avarijomis Klaipėdos uoste // Mokslas ir gyvenimas, 2000, nr. 1.

Eduardas Červinskas

Albertas Juška

Vytautas Gocentas

1857 grįsta šiaurinė balasto krantine perduota prekiauti žibalu. 1868 pirmąkart laivu atplukdytas žibalas statinėse. Po 1916 uoste pastatytos pirmosios naftos produktų saugyklos. Po 1935 jas plėtė kompanijos Shell ir Sojuzneft (prekiavusi rusiškais naftos produktais). Jų saugyklose tilpo apie 10 0001 žibalo ir benzino. 1930–1933 Naftos uostas pagilintas iki 7 m, tačiau iš didelių tanklaivių jūroje naftą tekdavo perpilti į mažesnius laivus, galėjusius įplaukti į Klaipėdos uostą. 1937 Lietūkis įsigijo 5 saugyklas, nutiesė geležinkelio atšaką, planavo įsigyti tanklaivį naftai gabenti iš Juodosios jūros uostų.

Vytautas Gocentas

Iliustracija: Klaipėdos miesto šiaurinė dalis su Žiemos uosto baseinu, 1937. Aeronuotrauka / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1983, nr. 12

Iliustracija: Iškilmingas Klaipėdos uosto perdavimas Lietuvos Respublikai, 1923 06 27 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Klaipėdos uosto direkcija 1934–39, sėdi: verslininkas Radzevičius, direkcijos pirmininkas inžinierius B. Šližys, uosto kapitonas A. Daugirdas; stovi: antras – direkcijos reikalų vedėjas Patas, jūrų kapitonas inžinierius Buntinas, uosto inspektorius S. Dagys, uosto muitinės tarnautojas V. Empakeris / Iš žurnalo „Mūsų sparnai“, 1973, nr. 34

Iliustracija: Klaipėdos uosto krantinė, 1927 / Iš Birutės Gabrėnaitės–Šipylienės šeimos albumo

Iliustracija: Naujojo Žiemos uosto statyba, 1929 / Iš Birutės Gabrėnaitės–Šipylienės šeimos albumo

Iliustracija: Klaipėdos uosto telefonininkė Elza Rėzaitė, 1938 / Iš Laimos Bacevičiūtės rinkinio