Evangelikų Liuteronų Bažnyčia

Evangèlikų Liuterõnų Bažnýčia. Galingą impulsą krikščionių Bažnyčios reformoms davė XIV–XVI a. Renesanso idėjos. Reformuoti Bažnyčią ragino Oxfordo, Anglija, universiteto teologijos profesorius, Biblijos į anglų kalbą vertėjas Johnas Wycliffeʼas (1330–1384), Prahos universiteto rektorius, pamokslininkas Janas Husas (1371–1415), dominikonas, italų politikos veikėjas Girolamo Savonarola (1452–1498). Didžiausiu Bažnyčios reformatoriumi tapo Martynas Liuteris. Jo 1517 X 31 prie Wittenbergo pilies bažnyčios prikaltos 95 tezės paskelbė iki tol neregėto masto krikščioniškojo tikėjimo reformą. Iš esmės tai buvo ne tik religijos pertvarkymas. Reformacija davė galingą impulsą daugeliui kitų socialinio gyvenimo permainų Vakarų šalyse, taigi ir Mažojoje Lietuvoje. Religijos reformatoriai reikalavo sumažinti dvasininkų privilegijas bei turtus, sukurti geresnes sąlygas mokslo, kultūros, visuomeninės minties raidai. Martyno Liuterio paskelbto mokymo esmė: sielos išganymas pasiekiamas ne žmogaus gerais darbais (atlaidų lankymu, sakramentų vykdymu, pasninkavimu ir panašiai), net ne Bažnyčios vykdoma pastoracine veikla, o visaapimančiu tikėjimu, kurio šaltinis yra Apreiškimas (Sola scriptura). Žmogus jau yra išgelbėtas Didžiąja Kristaus auka, Jo begaline malone (Sola gratia). Tikintysis skatinamas siekti individualaus tiesioginio ryšio su Kūrėju (tad nereikalingi tarpininkai – neprašoma šventųjų, palaimintųjų užtarimo, jiems nesimeldžiama; nepripažįstama popiežiaus, kaip Bažnyčios vadovo, institucija). Svarbiausias tikėjimo šaltinis – Šventasis Raštas. Bažnyčia – tautinė, pamaldos (jų svarbiausia dalis – Biblijos tiesų aiškinimas bei giedojimas) privalo vykti gimtąja žmonių kalba. Iš septynių krikščionybės sakramentų pripažįstami tik du – Krikštas ir Komunija, atsisakyta vienuolių institucijos, atmetama skaistyklos buvimo idėja, celibatas. Iš katalikų atributikos palikta tik tai, kas tiesiogiai neprieštarauja Naujajam Testamentui – kryžius, žvakės, bažnytiniai rykai, vargonai, paveikslai. Liuteronų tikėjimo pagrindai grįsti Biblijos tiesomis, jie aptarti ir aiškinami M. Liuterio Didžiajame ir Mažajame katekizmuose, Philipo Melanchtono Augsburgo išpažinime, Augsburgo tikėjimo apologijoje bei kituose traktatuose. Pertvarkytosios religijos – liuteronizmo – išpažinėjai, kurių tikėjimo svarbiausias šaltinis yra Evangelija, vadinami evangelikais liuteronais. M. Liuterio idėjoms karštai pritarta vienoje iš katalikybės tvirtovių – Kryžiuočių valstybėje. Ordino didysis magistras Albrechtas jau 1523 slapta siuntė pasiuntinius pas M. Liuterį aptarti galimų Bažnyčios reformų. Jis gavo siūlymą: atsižadėti Švenčiausiosios Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordino įstatų, viešai priimti naująjį tikėjimą, Ordino valstybę paversti pasaulietine kunigaikštyste. Reformacijos idėjas tuo laiku Karaliaučiuje jau skelbė Katedros pamokslininkas, buvęs pranciškonas Johannas Briesmannas; jis galutinai įtikino Sembos vyskupą Georgą Polenzą priimti liuteronybę. Tasai netrukus ėmėsi pirmųjų Bažnyčios reformų: paskelbė reskriptą, panaikinantį atlaidus, pasninkus, nurodė iš bažnyčių išnešti šventųjų statulas, giesmes per pamaldas giedoti žmonių gimtąja kalba. 1523 per Velykas Karaliaučiaus Katedroje G. Polentzas paskė pirmąjį evangelišką pamokslą. Į talką vyskupui Martynas Liuteris atsiuntė pamokslininką Peterį Amandą. Maždaug tuo laiku šias idėjas ėmė skelbti ir mokyti teologai Johannas Polanderis ir Paulas Speratus, naująjį tikėjimą viešai išpažino Pamedės vyskupas Erhardas Queisas. 1524 Prūsijos luomų susirinkimas pareikalavo panaikinti Ordiną. Netrukus Albrechtas su daugeliu riterių priėmė liuteronybę, paskelbė Ordino valstybę pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste ir Krokuvos Wawelio pilyje 1525 IV 10 prisiekė Lenkijos bei Lietuvos valdovui Žygimantui Senajam vasalo ištikimybę. Gegužės 9 d. Albrechtas iškilmingai įžengė į Karaliaučių, kur Reformacijos šalininkai jį entuziastingai priėmė. Reformacija Prūsijoje nugalėjo. Deja, netrukus popiežių, kitų Katalikų Bažnyčios hierarchų inspiruojama prasidėjo kontrreformacija, peraugusi į nuožmius religinius karus. Reformacijos sąjūdis mažai paveikė valstietišką Mažąją Lietuvą. Kaip ir seniau, į bažnyčią žmonės ėjo iš pareigos, jų širdyse vis dar glūdėjo senojo pagoniškojo tikėjimo tradicijos. 1525 administracijos įsaku buvo uždraustos pagoniškos ožio aukojimo apeigos. Matyt, poveikio nebūta, nes toks draudimas pakartotas 1540. Pastoracinę veiklą sunkino tas faktas, jog Ordinas teritorijoje, pavadintoje Lietuva, tebuvo pastatęs apie 12 bažnyčių ir gal 3 koplyčias. Reformacijai nugalėjus, Prūsijos kunigaikštystė buvo padalyta į 4 vyskupijas, iš kurių didžiausia buvo Sembos. Jai priklausė absoliuti lietuvių gyvenamų vietovių dauguma. Pirmuoju evangeliškos Sembos vyskupu liko garsusis Prūsijos teologas G. Polenzas. 1525 su Pomeranijos vyskupu E. Queisu jis parengė Liuteronų Bažnyčios administravimo nuostatus, laikiną pamaldų tvarką. Buvo reikalaujama visas pamaldas laikyti gyventojų vartojama kalba. Tai be galo svarbi naujojo tikėjimo nuostata: ji įgalino dar bent kelis šimtmečius išsaugoti lietuvių kalbą. 1526 išleistas laikinasis bažnytinės veiklos įstatymas, reglamentuotas 1544, 1558, 1567 įsakais, suderintais su Liuteronų Bažnyčios svarbiausiu dokumentu Confessio Augustana [Augsburgo išpažinimas], priimtu 1530 VI 25. Į parapijas dirbti buvo siunčiami nuolatiniai kunigai, imta juos sistemingai vizituoti. Pastoraciniam darbui koordinuoti skiriami vyriausieji dvasininkai – dekanai (vok. Erzpriester). Nuoseklus darbas davė rezultatų: pagrįstai galima teigti, jog Mažosios Lietuvos žmonės krikščionybę priėmė iš liuteronų dvasininkų. Liuteroniški tikėjimo dogmatiniai pagrindai pakartotinai svarstyti 1566 V 26–28 Prūsijos generaliniame Sinode. Priimtas Corpus doctrinae Prutenicum [Prūsijos įstatymų kodeksas], kurį pasirašė visi Prūsijos kunigai. Jis apėmė visus anksčiau deklaruotus artikulus. 1576 Torgau mieste aukščiausiųjų dvasininkų patvirtintas kitas liuteronų tikėjimo suvestinis dokumentas, žinomas kaip Formuła Concordiae [Santarvės formulė]. Jį aprobavo Prūsijos seimas, pasirašė dekanai, kunigai, bažnytinių mokyklų mokytojai. Praktiniams bažnyčių reikalams tvarkyti 1587 įsteigta Vyskupų konferencijų institucija, o Karaliaučiuje – Dvasinis teismas. 1613 Karaliaučiuje įkurta Vyriausioji konsistorija, vadovaujama Generalinio superintendento. Čia buvo ir superintendento pareigybė Mažosios Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios reikalams tvarkyti. 1850 Berlyne įkurtas aukščiausias Evangelikų Liuteronų Bažnyčios valdymo organas – Vyriausioji bažnytinė taryba (vok. Oberkirchenrat). XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje veikė jau 112 evangelikų liuteronų bažnyčių: Įsruties apskrityje – 27, Tepliavos – 17, Karaliaučiaus – 13, Ragainės, Žuvininkų (Fischhauseno) ir Žiokų – po 10, Klaipėdos – 8, Tilžės ir Labguvos – po 6, Neuhauseno – 5. Tiksliai nustatyti, kuriose jų laikytos pamaldos lietuvių kalba, duomenų stokojama; manytina, jog lietuviškas žodis skambėjo 72–74 maldos namuose. Po 1709–1711 didžiojo maro ir bado į Mažąją Lietuvą atsikėlus vokiečių kolonistams, lietuviams išsaugoti savo tradicines tautines vertybes gimtąja kalba pasidarė itin sunku. Apie 1714 jau tik 59 maldos namuose laikytos lietuviškos pamaldos. Tai atsitiko ne tik dėl absoliutaus lietuvių skaičiaus sumažėjimo, bet ir dėl to, kad retas iš naujai atsiųstųjų kunigų mokėjo lietuviškai. Kraštui atsigavus, lietuvių vėl pagausėjo. Šią tendenciją lėmė 1818 Prūsijos teritorinio administracinio suskirstymo reforma, nustačiusi parapijų dydį – 5000 žmonių. Jeigu ši riba būdavo peržengiama, parapija dalinta į dvi savarankiškas bendruomenes, nesant tokios galimybės – skirtas dar vienas dvasininkas. Tačiau įsteigti naują bendruomenę nebuvo lengva. Pirmiausia leista susiburti tik į dvasinę apylinkę (vok. Seelssorgbezirk). Ji turėjo teisę įkurti laikinus maldos namus. Vietą jiems parinkdavo dažniausiai mokykloje ar kitoje tinkamoje patalpoje. Nustatytu laiku pamaldų laikyti pakaitomis čia atvykdavo kaimyninių parapijų kunigai. Įrodžius savo gyvybingumą, dvasinė apylinkė būdavo pakeliama į parapijos statusą, oficialiai įregistruojama. Tada išrinkta bendruomenės taryba ieškodavo tinkamo dvasininko, galinčio imtis bažnyčios statybos rūpesčių. XIX–XX a. sandūroje Mažosios Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios istorijai būdingos dvi priešingos tendencijos: daugėjant gyventojų, buvo steigiamos vis naujos parapijos, kurių maldos namuose laikytos pamaldos ir lietuvių kalba; tačiau lietuviams pamažu asimiliuojantis, pamaldų jų kalba atsisakyta. Taip Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje lietuvių kalba nutilo Balėtų, Darkiemio, Fischhauseno, Girdavos, Gurnių, Juodlaukių, Klišių, Muldžių, Nybudžių, Tolminkiemio, Valtarkiemio, Vėluvos, Žirgupėnų bei daugelyje kitų parapijų. Lietuviškai kalbančiųjų šiose bendruomenėse buvo likę mažiau kaip 50 žmonių, nes to meto Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyresnybė laikėsi nuostatos: lietuvių ir lenkų kalbomis pamaldas laikyti privalu, jeigu to prašo 50 ir daugiau parapijiečių, jeigu tik kiek mažiau – tokios pamaldos dar pageidautinos. Žemutinė riba, kai galima jų atsisakyti, nebuvo nustatyta. Veikiausiai palikta spręsti pačiam kunigui. Vis dėlto iki pat XIX a. vidurio bendruomenių, kurių bažnyčiose laikytos pamaldos ir lietuvių kalba, įsteigta daugiau nei parapijų, kur ši kalba per tą laiką numarinta: 1856 Mažojoje Lietuvoje vėl buvo 86 parapijos, kuriose pageidautas kunigas, mokantis lietuviškai. Tačiau lietuviškas žodis vis mažiau skambėjo: XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje maldos namų, kuriuose laikytos lietuviškos pamaldos, beliko 67, nors lietuviais save laikė dar apie 140 000 žmonių. Maždaug tiek lietuviškai kalbančiųjų liko ir XX a. pradžioje (1907 lietuvių kalba vartota 69 maldos namuose, dar 6 pageidautas kunigas, ją mokantis). Pirmasis pasaulinis karas nualino Mažąją Lietuvą, išsekino jos žmones. Po jo Nemuno ir Priegliaus tarpupyje lietuviškos pamaldos telaikytos gal 20 maldos namų; ir čia jų neliko, kai 1933 į valdžią atėjo A. Hitleris. Vis dėlto Tilžės, Ragainės, Pilkalnio ir Lazdynų bažnyčiose jos bent kartą kitą per metus organizuotos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ar net iki 1944 pabaigos. Taip senoji baltų kalba, ilgesnį ar trumpesnį laiką skambėjusi apie 160 maldos namų, buvo numarinta netgi paskutinėje savo priebėgoje – bažnyčioje. Liuteronų tikėjimas padarė didžiulį poveikį Mažosios Lietuvos gyventojų mąstysenai, pasaulėjautai, buičiai. Pirmiausia todėl, kad čia, skirtingai nuo daugelio kitų šalių, nesusiformavo kiek gausesnė sava pasaulietinė inteligentija – Mažoji Lietuva liko valstietiškas, be savo „trečiojo luomo“ kraštas; netgi XIX a. vos ne visi lietuvių inteligentai buvo dvasininkai. Tad iš esmės jie vieninteliai keturis šimtmečius (XVI–XIX a.) formavo lietuvių dvasinį pasaulį, jų moralines bei kultūrines nuostatas. Liuteronų tikėjimas apsaugojo Mažąją Lietuvą nuo inkvizicijos, „raganų“ medžioklės (paskutinioji sudeginta XVI a. pradžioje prie Labguvos), neprireikė čia ir Motiejaus Valančiaus blaivybės draugijos masinei girtuoklystei įveikti.

Dar skaitykite: Evangelikų Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių unija, Evangelikų liuteronų lietuviška Jeruzalės parapija Collinsvillėje, Lietuvių Evangelikų Liuteronų Išeivijos ir Tremties Bažnyčia, Lietuvių evangelikų liuteronų Sinodas tremtyje, Lietuvių evangelikų liuteronų Tėviškės parapija Čikagoje, Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų parapijos ir bažnyčios, Prūsiškoji bažnytinė unija, sinodas, Ziono evangelikų liuteronų parapija Čikagoje.

L: Gaigalaitis W. Die evangelisch-lutherische Kirche in Litauen, Memel, 1929; Augsburgo konfesija. Confesio Augustana, K., 1934; Die Bekenntnisschriften der evangelisch-lutherischen Kirche, 1952; Haikola L. Studien zu Luther und um Luthertum, 1958; Byčinskas Z. Jonas Husas. Čikaga, 1970; Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis. V., 1994; Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje.

Albertas Juška

Iliustracija: Lietuvininkų giesmyno „Pagerintos giesmių knygos“ (1930) antraštinis lapas

Iliustracija: Lietuvių evangelikų liuteronų Sinodas Tauragėje, 1929 / Iš Evos Skrudzinskas ir Frico Šlenterio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivių evangelikų liuteronų choras, kai gimnazija buvo evakuota į Palangą, 1940 / Iš Viliaus Ašmio albumo

Iliustracija: Prie Martyno Mažvydo bažnyčios Tauragėje, 1970. Pirmoje eilėje (iš dešinės): diakonai Mikas Jonušaitis ir Jonas Okas, kunigas P. Knispelis, evangelikų reformatų senjoras P. Jašinskas, garbės senjoras Vilhelmas Burkevičius, senjoras Jonas Kalvanas su žmona, vyresnysis kunigas J. Rauskinas ir kunigas diakonas Ernstas Roga / Iš Evos Skudzinskas ir Frico Šlenterio rinkinio

Iliustracija: Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistorijos 1955–58 metų vinjetė / Iš Jono kalvano archyvo

Iliustracija: Pirmosios pamaldos prie atstatytos Dovilų bažnyčios, 1993

Iliustracija: Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios 300 metų jubiliejaus medalis, 1855. Reversas. Parapija atkurta dalyvaujant klaipėdiškiams