Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų parapijos ir bažnyčios

Mažõsios Lietuvõs evangèlikų liuterõnų parãpijos ir bažnýčios. Nugalėjusi Reformacija iš Kryžiuočių ordino perėmė vos keliolika maldos namų: bažnyčias Aulavėnuose, Girdavoje, Įsrutyje, Jurbarke, Klaipėdoje, Nordenburge, Puškiemyje-Stablaukiuose, Ragainėje, Tepliavoje, Tilžėje, Vėluvoje, Žalvoje; koplyčias Priekulės ir Rusnės apylinkėse bei Ventės pilyje (A. G. Harnocho ir kitų duomenimis, Gumbinės, Katniavos, Kusų, Narkyčių bažnyčios pastatytos vėliau, t. y. Reformacijos laikotarpiu, bet iki tol maldos namai jau buvę Girdavoje ir Vėluvoje). Mažosios Lietuvos branduolio plote (Klaipėdos, Ragainės, Tilžės apskrityse) Kryžiuočių ordinas per 200 metų vietiniams gyventojams pastatė porą bažnyčių ir gal 3 koplyčias. Per tą laikotarpį nei į prūsų, nei į lietuvių kalbą nebuvo išverstas joks religinis tekstas. Į pastatytąsias bažnyčias žmonės ėjo verčiami, nes jų širdyse dar glūdėjo senojo pagoniškojo tikėjimo tradicijos. 1525 susikūrusios pasaulietiškos Prūsijos kunigaikštystės valdovas Albrechtas Brandenburgietis, be valstybės reformų, ėmėsi ir pastoracinio darbo pertvarkymų. Šalis padalyta į dvi – Pamedės ir Sembos (jai priklausė absoliuti dauguma lietuvių gyvenamų vietovių) vyskupijas. Sembos pirmuoju evangelikų vyskupu patvirtintas garsus Prūsijos teologas Georgas Polenzas (1477 ar 1478–1550). Žengtas ir kitas reikšmingas žingsnis: Prūsijos kunigaikštystės Bažnyčios vadovu tapo pats kunigaikštis. Nedelsiant imtasi tolesnių bažnyčios pertvarkymo darbų: jau 1525 G. Polenzas kartu su Pamedės vyskupu Erhardu Queissu parengė Bažnyčios administravimo nuostatus, vadovaudamiesi Martino Liuterio mokymu, nustatė laikiną pamaldų tvarką. Nurodyta, kad liuteronų pamaldose turi būti 3 svarbiausi komponentai: pamokslas – Biblijos tiesų aiškinimas, abiejų pavidalų Šventoji Vakarienė, pamaldus bendruomenės narių giedojimas. Siekiant įveikti pagoniškojo tikėjimo tradicijas išleistas įsakas, draudžiantis pagoniškas ožio aukojimo apeigas (matyt, jo nelabai paisyta, nes toks draudimas pakartotas ir 1540). Kunigaikštis pats 1526 parengė laikinąjį Bažnyčios veiklos reglamentavimo įstatymą (vok. Kirchenordnung), vėliau toji veikla reglamentuota dar 1544, 1558, 1567 įsakais. Imtasi realizuoti esminį liuteronybės reikalavimą: visas religines apeigas atlikti vietos gyventojų kalba. Pirmieji žingsniai šia kryptimi padaryti dar iki oficialaus Reformacijos paskelbimo akto (1524 I 18), kai vyskupas G. Polenzas išsiuntinėjo potvarkį krikšto apeigas atlikti gimtąja kalba (ir lietuviškai). Šį reikšmingą faktą liudija sakinys jo rašte: Susidūrę su kitomis pasitaikančiomis kalbomis, kaip lietuvių ir prūsų, pasirūpinome, Kristui padedant, kad joms netrūktų krikščioniškos malonės. Apie 1531 Karaliaučiuje, greičiausiai Didžiosios ligoninės maldos namuose, jau laikytos reguliarios lietuviškos pamaldos. Naujojo tikėjimo nuostatomis grindžiama veikla dar bent kelis šimtmečius šiame krašte padėjo išsaugoti lietuvių kalbą. Pastoracinis darbas Prūsijos kunigaikštystėje iš esmės tvarkytas 1530–1550. Vizituojant krašto bažnyčias 1527–1529, imti skirti vyriausieji dvasininkai-dekanai (vok. Erzpriester), tačiau įstatymiškai jie įteisinti tik po kelių dešimtmečių; 1531 kunigaikštystės gyventojai naujai suskirstyti į parapijas, dirbti atsiųsti nuolatiniai kunigai. Vyskupas G. Polenzas 1538 apvažiavo vyskupiją, su vietos kunigais, administracijos atstovais aptarė naujų maldos namų statybos seką. Įgyvendinti šį planą tuokart, matyt, dar nebuvo įmanoma, nes tik 1547 kunigaikštis paprašė pateikti būsimų naujų parapijų, numatytų statyti bažnyčių duomenis. Lietuvių bendruomenių būklė vis dar buvo vargana. Raštijos darbuotojas Gottfriedas Ostermeyeris nurodo, kad Mažojoje Lietuvoje buvo galbūt pačios didžiausios parapijos. Karčią tiesą perteikė ir Pamedės vyskupo Pauliaus Sperato 1545 V 1 laiškas Abraomui Kulviečiui, kur jis minėjo vargšus lietuvius, kurie mūsų Prūsijoje įsikūrė naujas gyvenvietes, klaidžioja ten tarsi avys be ganytojo, be mokytojo, be Dievo žodžio. Viktoras Falkenhahnas citavo 1549 Mažosios Lietuvos kunigo Georgo Reicho skundą kunigaikščiui Albrechtui. Jis piktinosi žmonių (gyvenusių į šiaurę nuo Tilžės ir Kaukėnų) religiniu abejingumu: septyniasdešimtmečiai–aštuoniasdešimtmečiai nemoka „Tėve mūsų“, iš 1000 gal 10 per visą savo gyvenimą bus priėmę Šventąją Vakarienę, jie dirba ir sekmadieniais, ir per šventes. Skirtingai nuo krikščioniškumą deklaravusių Ordino valstybės valdovų, imtasi realiai diegti religijos vertybes – aiškinti naujojo tikėjimo pagrindai, leisti administraciniai įsakai, nurodantys žmonėms nuolat lankyti maldos namus, klausyti pamokslų. 1540 paskelbtame Artikule apie kunigų išrinkimą bei išlaikymą <...> Prūsijos kunigaikštystėje sakoma: Jeigu kas nors būtų nepaslankus ir neitų į bažnyčią bei neklausytų pamokslo kaip dera krikščioniui, pamaldų metu vaikščiotų po bažnyčios kiemą <...>, tie, juos deramai perspėjus, turėtų būti šalinami iš krikščionių bendruomenės. O tie, kurie niekina Dievą, reiškia nepagarbą bei piktai ir užsispyrusiai tam priešinasi, turi buti baudžiami kūno bausmėmis. Dar vieno analogiško turinio įsakas išleistas 1543 (reikalauta bausti ne tik paprastus žmones, bet ir kilminguosius, nepriiminėjančius Šventosios Vakarienės sakramento). Be to, kas 6 savaitės kunigams įsakyta tikrinti parapijiečių religines žinias, reikalauti garsiai sakyti maldų tekstus. Šiuo, pertvarkos laikotarpiu lietuvių gyvenamoje teritorijoje įseigta keliolika naujų parapijų, pastatyta maldos namų: prieš 1529 medinė fachverkinė bažnyčia pašventinta Jurbarke (prie Įsruties), prieš 1531 – pačioje Įsrutyje, apie 1540 Narkyčiuose, Rusnėje, po 1541 Verdainėje, 1544–1550 (ar tik 1580) Gumbinėje, apie 1549 Viešvilėje, Širvintoje, Pilkalnyje, Vilkyškiuose, apie 1550 Gavaičiuose, Ventėje. Tad XVI a. viduryje krašte, kurį Prūsijos kronikininkai Simonas Grunau, Lucas Davidas dar apie 1526 pavadino Mažąja Lietuva (vok. Kleinlitaw), veikė jau apie 20 parapijų, jų maldos namuose laikytos ir lietuviškos pamaldos. Toliau steigtos parapijos ir statytos bažnyčios: Kraupiške apie 1554, Pilupėnuose 1557 (ar 1559), Žabynuose 1565–1575, Geldapėje 1567 (ar 1580), Nemerkiemyje 1569, Trempuose 1570 (ar 1579), Katyčiuose prieš 1574. XVI a. viduryje Vokietijos pavyzdžiu kunigaikštis Albrechtas vietoj vyskupų bažnytiniams ir tikėjimo reikalams tvarkyti skyrė valdytojus-prezidentus. Po G. Polenzo mirties 1550 Sembos pirmasis prezidentas buvo Johannesas Briesmannas (1488–1549). Jį pakeitęs teologijos profesorius Andreasas Osianderis pradėjo pragaištingą religinę diskusiją. 1553–1565 Sembos bažnytinės srities prezidentu buvo teologas Johannesas Aurifaberis (1517–1568). Valstybės ir Bažnyčios sutartimi 1566 apibrėžus tarpusavio santykius, kurį laiką vyskupo pareigybė vėl grąžinta, tačiau netrukus jos galutinai atsisakyta. Nuo tol pastoracinius reikalus tvarkė superintendentai (lot. superintended – vyriausiasis prižiūrėtojas). Tuo metu spręsti ne tik praktiniai pastoracinio darbo klausimai, bet ir svarbios teorinės naujojo tikėjimo problemos. Liuteronybės dogmatiniai pagrindai visapusiškai aptarti Generaliniame Prūsijos sinode 1566 V 26–28. Čia priimtas dokumentas Corpus doctrinae Pnitenicum [Prūsijos įstatymų kodeksas] apėmė visus anksčiau deklaruotus artikulus. Jį pasirašė visi Prūsijos kunigai. 1576 Torgau miestelyje aukštųjų dvasininkų sprendimu patvirtintas kitas liuteronų tikėjimo suvestinis dokumentas – Formula Concordiae [Santarvės formulė]. Jį aprobavo Prūsijos seimas, pasirašė dekanai, kunigai, bažnytinių mokyklų mokytojai. Praktiniams Bažnyčios reikalams tvarkyti 1587 įsteigta hierarchų konferencijų institucija, o Karaliaučiuje dar ir Dvasinis teismas. 1613 Karaliaučiuje įkurta Vyriausioji Konsistorija, vadovaujama generalinio superintendento. Čia buvo ir superintendento pareigybė Mažosios Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios reikalams tvarkyti. Nuoseklus darbas buvo vaisingas: galima teigti, jog Mažosios Lietuvos žmonės krikščionybę priėmė iš liuteronų dvasininkų rankų. Bažnyčios istoriko Kristupo Gudaičio duomenimis, XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje veikė 112 evangelikų liuteronų parapijų: Įsruties apskrityje – 27, Tepliavos – 17, Karaliaučiaus – 13, Žiokų, Fischhauseno, Ragainės apskrityse – po 10, Klaipėdos apskrityje – 8, Tilžės ir Labguvos apskrityse – po 6 ir Neuhauseno apskrityje – 5. Lietuviškos pamaldos laikytos 72–74 bažnyčiose. Skaudus smūgis Mažajai Lietuvai buvo 1709–1711 maras. Po jo atsikėlus vokiškai kalbantiems kolonistams, pasidarė itin sunku išsaugoti lietuvių tradicines tautines vertybes, gimtąją kalbą. Apie 1714 tik 59 maldos namuose laikytos lietuviškos pamaldos. Pokytis aiškintinas ne tik absoliučiu lietuvių skaičiaus mažėjimu, bet ir tuo, kad retas kuris naujai atsiųstų kunigų mokėjo lietuvių kalbą. Kraštas atgimė 1720–1730. Toliau tinkamai tvarkyti jo religinį gyvenimą darėsi vis sunkiau, nes kai kurie vyriausieji dvasininkai administravo net po kelias dešimtis parapijų. Tad imta steigti vadinamąsias Inspekcines apygardas. Įsruties vyriausiasis kunigas, tvarkęs 30-ies bendruomenių reikalus, 1725 sudarė pirmąją atskirą Stalupėnų inspekciją (vok. Inspection Stallupönen). Vėliau suformuotos Fischhauseno, Žiokų, Labguvos, Vėluvos, Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos inspekcijos. Ilgainiui iš tokių inspekcinių apygardų susidarė bažnytinės apskritys, vadovaujamos superintendentų. Tik lietuvininkai, ypač kaimo žmonės, šio sunkiai ištariamo žodžio nemėgo, daug mieliau vartojo vyskupo terminą, nors jis dabar administravo tik vieną bažnytinę apskritį. Tokia vartosena vėliau įsitvirtino ir lietuvių religinėje literatūroje. Karaliaučiuje buvo Rytprūsių provincijos Bažnyčios konsistorija. Bažnyčios valdymo svarbiausius klausimus sprendė renkamas kolektyvinis organas – Vyriausioji bažnyčios taryba (vok. Oberkirchenrat), veikusi Berlyne. Šių institucijų įsteigimas padėjo tikslingai reglamentuoti visą šalies pastoracinę veiklą, dvasininkų darbą. XIX a. Mažosios Lietuvos Bažnyčios raidai būdingos dvi priešingos tendencijos. Daugėjant žmonių, vis dar steigtos naujos parapijos, maldos namuose laikytos ir lietuviškos pamaldos. Itin reikšmingas 1842 IV 8 Ministrų kabineto potvarkis, nustatęs maksimalų parapijos dydį – 5000 žmonių. Šį skaičių viršijus, parapiją nurodyta dalyti į 2 savarankiškas bendruomenes, jei tai neįmanoma, skirti dar vieną dvasininką. Šis potvarkis leido išlaikyti bent minimalų lietuviškų parapijų skaičių iki pat Antrojo pasaulinio karo. Kita vertus, mažėjant lietuvių, pamaldų lietuvių kalba atsisakyta daugelyje Mažosios Lietuvos bendruomenių. Didžiausią smūgį lietuviškos bažnyčios patyrė, kai Vokietijos valstybė (po sėkmingo 1870–1871 karo su Prancūzija tapusi imperija) paskelbė sieksianti tautinių mažumų asimiliacijos. 1873 VII 24 išleistas įsakas mokyklose mokyti tik vokiečių kalba. Savo ruožtu, Kultūros ir švietimo ministerija 1874 VIII 3 potvarkiu uždraudė registruoti atskiras tautinių mažumų parapijas. Lietuvių bendruomenių, kurių mažėjo jau nuo XIX a. pradžios (tuokart lietuviškas žodis nutilo Klišių, Trempų, Fišhauzeno, Nordenburgo, Girdavos, Muldžių, Žiokų, Žabynų ir dar keliuose maldos namuose), ėmė nykti visoje Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje: 1874 lietuviškas pamaldas nustota laikyti Išdaguose, 1878 – Gumbinėje, Geldapėje, Juodlaukiuose, 1883 – Nybudžiuose, 1884 – Dombrovkoje, 1890 – Balėtuose, Plyviškėje, Vėluvoje, Darkiemyje, Pelininkuose, Didlaukiuose. Apie 1870 teliko 67 maldos namai, kuriuose laikytos lietuviškos pamaldos, nors lietuvininkais save laikė dar apie 140 tūkstančių žmonių. XX a. pradžioje padėtis kiek geresnė: 1907 lietuviškos pamaldos laikytos 69 bažnyčiose, dar 6 parapijos pageidavo lietuviškai mokančio kunigo. Deja, 1912 teliko apie 60 lietuvių bendruomenių. Tautiškumą kiek saugojo Mažosios Lietuvos vidurio bei šiaurinėse apskrityse vis dar steigtos naujos bendruomenės, jų bažnyčiose laikytos lietuviškos pamaldos. 1869 įkurta Mėtežerynų, 1888 Kryžionų, 1891 Plikių, 1893 Varnininkų, 1895 Argininkų ir Ramučių, 1897 Šorelių, 1899 Trapėnų, XX a. pradžioje – Aukštagirių, Govartų, Pašyšių, Kairių bei dar kelios parapijos. Įsteigti naują bendruomenę nebuvo lengva. Iš pradžių leista burtis tik į dvasinę apylinkę (vok. Seelssorgbezirk). Ji turėjo teisę įkurti laikinus maldos namus (dažniausiai mokykloje ar kitur). Nustatytu laiku pamaldų čia laikyti pakaitomis atvykdavo kaimyninių parapijų kunigai. Įrodžiusiai savo gyvybingumą dvasinei apylinkei būdavo suteikiamas parapijos statusas ir ji oficialiai įregistruojama. Tada išrinkta bendruomenės Taryba ieškodavo tinkamo dvasininko, galinčio rūpintis bažnyčios statyba. Be to, Taryba turėjo įrodyti galinti padengti bent 1/3 statybos išlaidų (miesto bendruomenės turėjo sukaupti 1/2 statybos lėšų). Dar ji turėjo surasti statybos šefą-patroną, galintį parūpinti statybinių medžiagų, finansuoti liturginių indų, vėliau ir vargonų įsigijimą. Įteisintas bendruomenes, jų maldos namų statybą globojo aukščiausia Bažnyčios vyresnybė, t. p. valstybė. Monarchai dažnai skirdavo nemažas sumas pinigų, netgi laikė priederme dovanoti bažnyčiai varpus. Parapijų tarybos žinojo: tereikia laiku kreiptis į ciesorių, ir parama bus suteikta. Ypač palankūs buvo Friedrichas Wilhelmas I ir Friedrichas Wilhelmas IV. Pastarasis asmeniškai rūpinosi Klaipėdos miestiečių bažnyčios atstatymu po 1854 gaisro, koregavo jos architektūrinį projektą, interjerui papuošti dovanojo vertingą A. Boutenvecko paveikslą Kristus alyvų sodelyje, vėliau – skulptoriaus Alberti sukurtas Kristaus ir Mozės statulas. Kai kurios Mažosios Lietuvos bažnyčios išmūrytos didikų lėšomis: Didlaukių parapijos maldos namų statybą finansavo Piliavos tvirtovės komendantas Piere de la Cave, Dombrovkos – dvarininkas Gustavas Schliebenas, Narkyčių – hercogas Anhalt-Dessau. O štai Mėtežerynų bendruomenė globėjų neturėjo, viskuo rūpinosi pati (rodos, vienintelis atvejis Mažosios Lietuvos bažnyčių istorijoje). Mažosios Lietuvos parapijos tvarkėsi, vadovaudamosi tiek valstybės, tiek bažnytinės teisės aktais. Pažymėtina, kad kunigus į parapijas skirdavo ne konsistorija ar kita aukštesnė bažnyčios vyresnybė, juos nustatyta tvarka išrinkdavo pačios bendruomenės. Pretendentai kviesti laikyti 1–2 bandomąsias pamaldas. Parapijiečiai, išklausę jas, įvertinę kunigo iškalbą, giedojimą, spręsdavo, ar pretendentas tinkamas būti dvasiniu vadovu. Jų sprendimą tvirtindavo konsistorija. Nė vienas kunigas, jei jo nepageidavo parapijiečiai, negalėjo būti paskirtas. Lietuvininkai naudojosi šia teise ir reikalavo, kad kunigas mokėtų jų kalbą. 1623 bažnyčios dokumente minėtas kunigas, kurį Plyviškės parapijos žmonės išvarė iš bažnyčios, nes jis neišmoko lietuviškai. Tačiau kai į Žilių parapiją 1906 priimtas kunigas Augustas Hartungas pasirodė beveik nemokąs lietuvių kalbos (per bandomąsias pamaldas lietuvišką pamokslą skaitė iš lapo), parapijiečiai net kelis kartus prašė Karaliaučiaus konsistoriją jį pakeisti, o toji užsispyrė – reikėjo būti atidesniems. Mažosios Lietuvos parapijas faktiškai sudarė lietuvių ir vokiečių bendruomenės, nors bažnyčios taryba, pajamų ir išlaidų kasa, civilinės būklės aktų registracijos knyga, kur registruoti gimimai, krikštas, konfirmacijos, santuokos, mirties faktai, buvo bendri. Pamaldas, pirmiau vokiečių, paskui lietuvių kalba laikė tas pats kunigas. Tiesa, didelėse parapijose, kuriose dirbo keli dvasininkai, lietuvių bendruomenei galėjo būti paskirtas atskiras kunigas. Tokia (dažniausiai diakono) pareigybė buvo Geldapėje, Gumbinėje, Įsrutyje, Labguvoje, Ragainėje. Grynai lietuviškos buvo tik 3 parapijos: dar XIII a. Ordino įsteigta Klaipėdos lietuvių parapija, prieš 1550 organizuota Karaliaučiaus ir 1553 įkurta Tilžės lietuvių parapija. XIX a. II pusėje aukščiausia bažnyčios valdžia nurodė ir jose laikyti vokiškas pamaldas (Klaipėdoje – prieš 1858, Tilžėje – 1877). Tik Karaliaučiuje lietuviška parapija išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Bažnyčios vyresnybė laikėsi nuostatos: pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis laikomos tada, jei to prašo 50 ir daugiau parapijiečių, jei mažiau – tokios pamaldos pageidautinos. Žemutinė riba, kada galima jų atsisakyti, nenustatyta (greičiausiai palikta spręsti pačiam kunigui). Mažosios Lietuvos parapijos dažnai viršijo nustatytą 5000 parapijiečių ribą (1848 Rusnės bendruomenėje buvo 7276 nariai, Priekulės – 7862, Laukiškos – 8779, Gastų – 9927, Verdainės – 10 600, Klaipėdos –15 600). Tačiau būta ir mažyčių parapijų (1848 Nidos parapijoje buvo 598 nariai, Karvaičių – apie 300, Juodkrantės – 198, Kuncų bendruomenę XVII–XVIII a. sudarė vos 50–100 žmonių). Iki XIX a. vidurio ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Nemuno krante kaimiškos lietuvių bendruomenės buvo didesnės už vokiškąsias. 1848 Lazdynų parapijoje iš 5 580 narių 3 200 buvo lietuvininkai (57,3%), Rautenberkio – iš 3 237 – 2 150 lietuvių (66,4%), Gilijos – iš 6 013 – 4 403 lietuvių (73,2%), Šilėnų – iš 2 300 – 1 700 lietuvių (73,9%), Įsės – iš 1 731 – 1 379 lietuviai (79,6%), Šakūnų – iš 3 775 – 2 830 lietuvių (75%), o Ragainės kaimiškoje parapijoje apskritai nebuvo vokiečių tautybės narių. Kai kurios parapijos turėjo pavaldžias filijas (Kuncų ir Kalnininkų parapijos – Įsės filiją, Kalnininkų – Karklės, Viliūnų – Širvintos, Klaipėdos lietuviškos parapijos – Karvaičių filiją). Prie bažnyčių nuo XVI a. steigtos precentorių vadovaujamos parapijos mokyklos, iki pat XIX a. pradžios jos buvo pagrindiniai krašto žmonių švietimo židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo kairiajame Nemuno krante lietuviškos pamaldos laikytos tik maždaug dvidešimtyje maldos namų. Dar keliolikoje, seniesiems vietos gyventojams reikalaujant, geranoriškesni dvasininkai jas laikė 2–4 kartus per metus (per didžiąsias religines šventes). 1933 į valdžią atėjus Hitleriui, ir jų neliko. Vis dėlto Tilžės, Ragainės, Pilkalnio ir Lazdynų bažnyčiose bent kartą kitą per metus lietuviškos pamaldos laikytos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ir net iki 1944. Vėliau lietuvių kalba išguita iš Mažosios Lietuvos maldos namų (kaip ir XIX a. II pusėje iš mokyklų, teismų, kitų įstaigų). Kiek kitokia padėtis susiklostė dešiniojo Nemuno kranto parapijose. Po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, Bažnyčios reikalus čia ir toliau tvarkė Berlyne buvusi Vyriausioji bažnytinė taryba bei Karaliaučiaus konsistorija. Padarytas tik vienas pakeitimas: Klaipėdos krašto pietrytinės parapijos atskirtos nuo Tilžės ir Ragainės apskričių, iš jų suformuota nauja Pagėgių bažnytinė apskritis. Po 1923 I 15 paaiškėjo, kad Klaipėdos krašto vokiečių dvasininkija nenori pripažinti Versalio taikos nutarimų, t. p. teisės Lietuvos vyriausybei valdyti Klaipėdos kraštą. Pareikštas noras ir toliau likti integralia Vokietijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios dalimi. Kilęs bažnyčios ginčas bent iš dalies išspręstas 1925 VII 31 Berlyno priemiestyje Charlottenburge, Vyriausiosios bažnytinės tarybos (vok. Oberkirchenrat) būstinėje, pasirašius kompromisinę sutartį. Pagal ją Klaipėdos krašto Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai pripažintas savarankiško, bet Senprūsių bažnytinės unijos konstitucinius reikalavimus vykdančio bažnytinio vieneto statusas. Visus vidaus reikalus leista spręsti konsistorijai, Sinodui; nei Lietuvos, nei Klaipėdos krašto administracija į jų veiklą negalėjo kištis. Lietuvių ir vokiečių kalbos pripažintos lygiateisėmis, abi jas kunigai privalėjo išmokti ir vartoti. Krašto Bažnyčiai suteikta teisė siųsti delegatus tiek į Rytprūsių, tiek į Visuotinį Vokietijos Sinodą bei kviesti jų atstovus į savo sinodus. Klaipėdos krašto Bažnyčios vadovu – generaliniu superintendentu paskirtas Karlas Franzas Hugo Gregoras; 1933 VI 1 jį pakeitė Otto Obereigneris. Tarpukariu Klaipėdos krašte veikė 30 evangelikų liuteronų parapijų: Klaipėdos apskrityje 10 (Dovilų, Juodkrantės, Kairių, Karklininkų, Klaipėdos žemininkų, Kretingalės, Nidos, Plikių, Priekulės, Vanagų), Šilutės apskrityje 9 (Kintų, Paleičių, Pašyšių, Ramučių, Rusnės, Saugų, Šilutės, Verdainės, Vyžių) ir Pagėgių apskrityje 11 (Katyčių, Lauksargių, Natkiškių, Pagėgių, Piktupėnų, Plaškių, Rukų, Smalininkų, Viešvilės, Vilkyškių, Žukų). Jų maldos namuose pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Be išvardytųjų, Klaipėdoje veikė dar atskiros vokiečių liuteronų ir reformatų parapijos. Evangelikai baptistai savo bendruomenes buvo įkūrę Klaipėdoje, Priekulėje, Šilutėje, Rusnėje, Žemaitkaimyje ir Poškose, katalikai – Klaipėdoje, Priekulėje, Šilutėje, Pagėgiuose, Ropkojuose, Viešvilėje, Smalininkuose (beje, Plikiuose jiems pastatyta bažnyčia, nors parapijos čia nebuvo). Judėjų bendruomenės veikė Klaipėdoje, Šilutėje ir Rusnėje, chrišoniečių – Klaipėdoje, Priekulėje, Šilutėje, Smalininkuose, irvingerių – Klaipėdoje, sekmininkų – Juknaičiuose. Po Antrojo pasaulinio karo Evangelikų Liuteronų Bažnyčia persekiota ir naikinta. Buvo nugriautos Karklininkų, Natkiškių, Paleičių, Piktupėnų, Priekulės, Smalininkų, Viešvilės ir kitos bažnyčios. Kairių, Kintų, Pagėgių, Plaškių, Verdainės ir kitus maldos namus sovietų valdžia pavertė sandėliais, daržinėmis, pieno priėmimo punktais. Pastoracinį darbą krašte atgaivino sakytojai, nes kvalifikuoti dvasininkai artėjant frontui kartu su daugeliu parapijiečių evakuoti į Rytprūsius bei Vokietiją. Pirmosios namų pamaldos laikytos 1945 I 9 Priekulėje, vėliau – Žuteliuose, apgriautoje Klaipėdos žemininkų bažnyčioje. Negausios evangelikų liuteronų bendruomenės atgijo 1945 pabaigoje bei 1946 pavasarį. Tada Klaipėdos krašte buvo apie 20 neregistruotų, oficialiai nepripažintų bendruomenių. Parapijų registraciją sovietų valdžia pradėjo 1945 II 16. Reikalauta bendruomenės Tarybos ir Revizijos komisijos narių vardinių sąrašų, prašantieji įregistruoti bendruomenę privalėjo pateikti gyvenamosios vietos, amžiaus duomenis, įskaitomai pasirašyti. Dar reikėjo pristatyti maldos namų ir jų esamo inventoriaus aprašus, raštu įsipareigoti čia atlikti išimtinai kulto apeigas. Tik visapusiškai patikrinusios pristatytus dokumentus, vietos administracijos institucijos leido kreiptis į Vilniuje įkurtą Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinį LSSR. Šis spręsdavo, ar registruoti bendruomenę. Dar sunkiau buvo gauti vadinamjo kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą: sakytojas, kantorius nei veiksmais, nei žodžiu, nei kilme neturėjo būti nusikaltęs tarybų valdžiai. Užregistruotoms bendruomenėms įgaliotinio įstaiga užvesdavo stebėjimo bylas, kuriose kaupta informacija apie visą jų religinę, visuomeninę bei administracinę veiklą. Parapijos taryba privalėjo periodiškai teikti nustatytas religinės veiklos ataskaitas, mokėti didžiulius pastatų draudimo mokesčius, tačiau neturėjo teisės užsiimti jokia šviečiamąja religine veikla, net labdara. Nepaklusnieji bausti – 1949 pabaigoje į Sibirą ištremtas konsistorijos pirmininkas Erikas Leijeris, toks pat likimas ištiko kunigus diakonus Jurgį Gavėnį, Gustavą Rauskyną, Joną Mizarą, kelis sakytojus. Vis dėlto Evangelikų Liuteronų Bažnyčia (vadovaujama Anso Baltrio, Vilhelmo Žano Burkevičiaus, Jono Kalvano vyresniojo) krašte išliko (2 lentelė). Religinis gyvenimas atgimė, Lietuvai 1990 III 11 atkūrus nepriklausomybę: vėl susibūrė sovietų valdžios panaikintos Dovilų, Juodkrantės, Kretingalės, Natkiškių, Pagėgių, Piktupėnų, Smalininkų ir kitos bendruomenės, atgauta daugelis maldos namų. 1994 veikė 23 evangelikų liuteronų parapijos, jose registruoti 4805 asmenys (3 lentelė). Už šios apskaitos ribų liko apie 2000–3000 Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų. Tai sukūrę mišrias šeimas, nutolę nuo Bažnyčios, supasaulėję asmenys. Ne mažiau kaip 1000 jų dar gyvena Žemaitijoje ir kitur.

L: Harnoch A. Chronik und Statistik der evangelischen Kirchen in der Provinz Ost- und Westpreussen. Neidenburg, 1890; Tschackert P. Urkundenbuch zur Reformationgeschichte des Hezogthums Preussen. Bd. III. Leipzig, 1890; Boetticher A. Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen. Hf. 5. Litauen. Königsberg, 1895; Tetzner F. Die Slaven in Deutschland. Braunschweig, 1902; Bertoleit J. Die Reformation unter den preussischen Litauern. Teil I // Jahrbuch der Synodalkommissionund des Vereins für ostpreussische Kirchengeschichte. Königsberg, 1932; Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. Kaunas, 1935; Gudaitis K. Lietuviai evangelikai. Rodney, 1956; Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Bd. 1-3. Göttingen, 1968; Juška A.Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda, 1997; Die reformatorischen Kirchen Litauens. Erlangen, 1998.

Albertas Juška

Iliustracija: Klaipėdos laukininkų parapijos Šv. Jokūbo bažnyčia (reformatų bažnyčios dešinėje), iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Klaipėdos laukininkų parapijos Šv. Jokūbo bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Alberto Juškos archyvo

Iliustracija: Klaipėdos laukininkų parapijos kunigų namas, 1989

Iliustracija: Klaipėdiškės laukininkės po pamaldų, 1890 / Iš MLEA

Iliustracija: Pamėgtas surinkimininkų giesmynas, 1892 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės lietuvininkų bažnyčia, XVIII a. / Iš Boetticher A. knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895

Iliustracija: Karaliaučiaus Steindammo bažnyčia, 1841 / Iš MLEA

Iliustracija: Alberto Juškos knygos „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje“ viršelis, 1997

Iliustracija: Šv. Adalberto kryžius, pastatytas jo žūties vietoje Tenkyčiuose, netoli Piliavos, 1999

Iliustracija: Vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis) ir kunigas Jonas Kalvanas (jaunesnysis) Skaisgiriuose, kur palaidotas ilgametis Klaipėdos kunigas Jonas Pipiras, 1989