varpai

varpa, bažnyčių varpai, krašto bažnyčiose įrenginėti nuo XIII a. Garsiausios varpų liejyklos buvo Karaliaučiuje ir Elbinge. Žymiausi Renesanso epochos (XVII a.) liejimo meistrai – Hermannas Benningkas ir Michaelis Dornmannas. Varpai lieti iš bronzos. Seniausi varpai XIII a. įrengti Karaliaučiaus Senamiesčio bažnyčioje. 1387 dideli varpai įrengti Karaliaučiaus pilyje. XIV–XV a. varpų liejimo dirbtuvės buvo Karaliaučiuje, Dancige, Marienburge. Nuo XVII a. varpus turėjo beveik kiekviena Mažosios Lietuvos bažnyčia; jie skyrėsi savo skambesiu, tembrais, ritmais. Lietuvininkai net sukūrė eiliuotus tekstus, imitavusius įvairių Mažosios Lietuvos bažnyčių (Tilžės, Klaipėdos, Verdainės, Įsruties, Priekulės, Saugų, Plaškių, Pilkalnio, Mielkiemio, Gilijos, Karklės, Rusnės, Katyčių, Labguvos, Lazdynų, Ragainės, Smalininkų ir kitų) varpų skambesį. Pvz., Tilžės varpai: Kelkit, broliai ir budėkit, / Už Lietuvą vis stovėkit!; Gilijos: Martyn, brolau / Gilijoj skendau!; Mielkiemio: Mielas kiemas ir laukeliai!; Katyčių: Pušynai, smiltynai; Smalininkų: Smalininkai laukininkai, / Didi ponai skolininkai!; Saugų: Prie Saugų daug vargų ir kita. Varpai įrengiami ne tik bažnyčiose, bet ir rotušių bokštuose. Šie varpai kviesdavo gyventojus į susirinkimus, prekymečius, skambėdavo karo pavojaus metu ir kitais svarbiais atvejais.

Daiva Kšanienė

Iliustracija: Varpo liejimas, XV amžius / Iš MLEA