sinodas

sinòdas (gr. synodos – susirinkimas), Lietuvõs Evangèlikų Liuterõnų Bažnýčios Sinòdas, aukščiausias dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas, priimantis Bažnyčios įstatymus bei nuostatus, galutinai sprendžiantis visus Bažnyčios tvarkos ir gyvenimo reikalus. XVI a. reformuojantis Vakarų Bažnyčiai, teritorijose, kur Evangelikų Liuteronų Bažnyčios tapo Krašto Bažnyčiomis, sinodai buvo šaukiami tik ypatingais atvejais, ir juose buvo svarstomi daugiausia tik dogmos klausimai. Liuteroniškose teritorijose 1555 įteisintas principas cuius regio, eius religio [kieno valdžia, toir religija] (Augsburgo religinė taika) krašto valdovams suteikė ius reformandi – reformų teisę. Krašto valdovai tapo summus episcopus – administraciniu požiūriu aukščiausiaisiais vyskupais, t. y. ir Bažnyčios vadovais. Tuo remdamiesi Prūsijos, Kuršo ir kituose liuteroniškuose kraštuose kunigaikščio dvaras bei landtagas su vyskupais ar superintendentais priimdavo Bažnyčios gyvenimą reguliuojančius potvarkius. Kraštuose, kur liuteroniškos krypties Reformacija neįsigalėjo ir liuteroniškos parapijos sudarė mažumą, Bažnyčios teisiniai ir religiniai gyvenimo klausimai buvo sprendžiami sinoduose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje XVI a. buvo apie 10 liuteroniškų parapijų. Nėra išlikę žinių, rodančių, kad jos būtų susibūrusios į krašto Bažnyčias ir savo gyvenimo klausimus spręstų sinoduose. Liuteroniškos parapijos veikė savarankiškai, vadovaudamosi patronato teise (ius patronatus). Vilniaus, Kauno ir kitos parapijos, esant būtinybei, kartu priimdavo teologinio pobūdžio nutarimus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų liuteronų parapijų atstovai dalyvavo vadinamuosiuose visuotiniuose (generaliniuose) sinoduose, kuriuose jie su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikais reformatais susitikdavo su Lenkijos evangelikais liuteronais, evangelikais reformatais bei Bohemijos broliais. Šiuose sinoduose buvo priimami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) protestantams svarbūs sprendimai, dažnai priklausantys nuo laikotarpio politinės situacijos. Tokie sinodai vyko 1570, 1573, 1578, 1583, 1595. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir Lenkijoje 1717 dar labiau suvaržius protestantų tikėjimo išpažinimo laisves, Dancige 1719 buvo sušauktas visuotinis sinodas, kurio vienas iš tikslų buvo Sandomiero konsenso atnaujinimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikai liuteronai t. p. dalyvavo 1719 ir 1721 evangelikų reformatų sinoduose. Kėdainiuose, kuriuose priimti nutarimai skatino glaudesnį abiejų Bažnyčių bendravimą. 1768 ir 1775 Abiejų Tautų Respublikos protestantams ir stačiatikiams buvo grąžintos religinės laisvės ir privilegijos. Tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos protestantų Bažnyčios aktyviai svarstė bendros Bažnyčios administracijos sudarymo galimybes. Evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai rinkosi į bendrus sinodus, kuriuose svarstė politinės unijos bei bendros konsistorijos perspektyvas. Pirmieji tokią uniją 1777 Sielece pasirašė Lenkijos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai. 1778 Koidanovo ir 1779 Vilniaus sinoduose buvo aptariami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų politinės unijos projektai. 1780 Węgrówe sušauktas visuotinis sinodas, kuriame Abiejų Tautų Respublikos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai svarstė tokios unijos apimtis ir bendrų įstatų (Kirchenrecht) perspektyvas. Prieštaraudami unijiniams ketinimams nepakeisto Augsburgo išpažinimo besilaikantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikai liuteronai 1780 Vilniuje įkūrė Evangelikų Liuteronų Bažnyčios konsistoriją. Didesnioji LDK evangelikų liuteronų parapijų dalis nusprendė sudaryti politinę vienybę su evangelikais reformatais ir 1781 Kėdainiuose pasirašė Politinio abiejų evangelikų tikybų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susivienijimo aktą. Juo buvo pademonstruota administracinė nepriklausomybė nuo Lenkijos Bažnyčios bei ketinta sudaryti bendrą abiejų LDK Bažnyčių konsistoriją. 1782 Węgrówe vėl buvo sušauktas visuotinis ATR Evangelikų Bažnyčios sinodas. Jame buvo siekiama išsaugoti Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčios politinę vienybę, tačiau sinodas iširo nepasiekęs planuotų tikslų. Ortodoksinių pažiūrų Lenkijos evangelikai liuteronai 1782 Varšuvoje įkūrė savo konsistoriją. Lietuvoje evangelikų liuteronų parapijos t. p. pasitraukė iš politinės unijos ir 1783 sinodas Biržuose priėmė Bažnyčios įstatus bei susivienijo į krašto Evangelikų Liuteronų Bažnyčią. 1784 sinode Biržuose LDK Evangelikų Liuteronų Bažnyčia buvo suskirstyta į Vilniaus, Biržų ir Slucko apskritis, kurioms vadodavo Vilniaus konsistorija. Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi Vilniaus konsistorija tapo tiesiogiai pavaldi Sankt Peterbugo Justicijos kolegijai (Iustits-kollegia). 1830 Rusijos imperijos Ministrų komitetas konsistoriją panaikino, o Lietuvos evangelikų liuteronų parapijas prijugė prie Kuršo konsistorinės apskrities. Lietuvos Bažnyčia buvo pavadinta Vilniaus dekanatu ir tapo pavaldi Mintaujos konsistorijai. 1832 buvo patvirtintas pirmasis Rusijos imperijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios įstatymas bei agenda, reguliavę imperijos evangelikų liuteronų parapijų teisinį bei liturginį gyvenimą. 1832 Sankt Peterburge įkurta generalinė konsistorija, kuriai buvo pavaldžios visos imperijos teritorinės konsistorijos. Nuo 1834 Kuršo ir kitose konsistorinėse apskrityse imta šaukti provincinius sinodus, kuriuose dalyvaudavo kunigai bei konsistorijos atstovai. Šiuose sinoduose buvo svarstomi dogmatikos, liturgijos ir kiti praktiniai klausimai. Kuršo kunigų sinodas vyko reguliariai kiekvienais metais iki 1918, kuomet Lietuva ir Latvija paskelbė nepriklausomybę. 1919 pabaigoje Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Religijų departamento įsaku buvo sušauktas pirmasis nepriklausomos Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios sinodas, turėjęs išrinkti savarankišką vadovybę bei paruošti Bažnyčios įstatus. Religijų departamento nurodymu, sinode kartu su kunigais posėdžiavo ir parapijos delegatai pasauliečiai. Šiame sinode pirmą kartą dalyvavo Suvalkijos parapijos, kurios po LDK III padalijimo buvo priskirtos Varšuvos generalinei konsistorijai; tačiau sinode negalėjo dalyvauti bolševikų užimtos šiaurės Lietuvos evangelikų liuteronų parapijos. Lietuvos Bažnyčią tuo metu sudarė lietuvių, latvių ir vokiečių tautinės grupės, iš kurių vokiečių buvo gausiausia. Sinodui iširus dėl nesutarimų tarp tautinių grupių buvo įkurta Sinodo taryba (Synodalausschuss), kurią Lietuvos vyriausybė pripažino laikinąja konsistorija. 1920 superintendentas H. Sroka sušaukė sinodą, kurio tikslas buvo patvirtinti laikinąją konsistoriją, tačiau su tuo nesutiko tautinės grupės, kurios 1920 sušaukė savo atskirus sinodus ir išrinko delegatus iš dvasininkijos ir pasauliečių į konsistoriją 3 metų kadencijai. H. Srokai apskundus sinodo sprendimus Religijų departamentas nusprendė nepripažinti naujos konsistorijos ir tik 1921 tautinėms grupėms vėl sušaukus sinodą patvirtino išrinktą konsistoriją. Tautinių grupių išrinkti konsistorijos nariai dvasininkai tapo vyriausiaisiais kunigais, tačiau jie buvo vadinami ne dekanais (probstais) ar superintendentais, kaip to reikalavo 1832 Bažnyčios įstatymas, bet senjorais. 1921 tautiniai sinodai priėmė pakoreguotą Bažnyčios statutą, bet Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama į didelį vokiečių tikinčiųjų skaičių, jį atmetė ir nurodė toliau vadovautis 1832 Rusijos imperijos Bažnyčios įstatymu (1896 redakcija), suteikusiu valdžiai plačias teises kontroliuoti Bažnyčią. Vadovaudamasis šiuo įstatymu Lietuvos prezidentas carui priklausiusia teise skirdavo konsistorijos prezidentą (pirmininką). 1922 juo tapo kunigas senjoras Martynas Kybelka. Tautinių grupių sinodai turėjo savo valdybas. Jiems sušaukti reikėjo leidimo iš vidaus reikalų, vėliau – iš švietimo reikalų ministro. Sinodo sukvietimo teisė priklausė tautinės grupės senjorui. Tokie sinodai privalėjo vykti kas 3 metus, kuomet buvo renkami delegatai į konsistoriją, tačiau įprastai jie buvo šaukiami kasmet. Jų sprendimai konsistorijai turėjo tik patariamąją galią. 1923 patriotiškai nusteikę lietuvių parapijų atstovai įkūrė organizaciją Pagalba, kurios tikslas buvo kovoti su vokiečių įtaka Bažnyčiai ir parodyti tautai, kad Bažnyčios reikalus tvarko ne vokiečiai, bet lietuviai. 1924 lietuvių tautinis sinodas kelių balsų persvara senjoru išrinko M. Kybelką. Pagalbos paveiktas Vidaus reikalų ministerijos Religijų departamentas atmetė jo kandidatūrą ir liepė dar kartą sušaukti lietuvių sinodą. 1925 sinodo senjoru išrinktas Vilius Gaigalaitis ir, nepaisydamas daugumos provokiškos orientacijos kunigų atsisakymo pripažinti sinodo rinkimus, Lietuvos prezidentas paskyrė jį konsistorijos prezidentu. 1927 vokiečiai ir latviai atsisakė šaukti savo tautinius sinodus, motyvuodami, kad juos persekioja V. Gaigalaičio vadovaujama konsistorija. Religijų departamento remiamas V. Gaigalaitis ėmėsi veiksmų prieš provokiško nusistatymo kunigus, kurių dauguma turėjo tik laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Vokiečių spauda tautinius nesutarimus vadino Bažnyčios kova (Kirchenkampf). Tautinių grupių sinodai 1928–1938 vyko beveik kasmet. 1934 vokiečių evangelikų liuteronų tautinė grupė nusprendė įkurti Lietuvos Vokiečių Liuteronų Bažnyčią ir sudarė naujos Bažnyčios įstatų projektą, bet Lietuvos vyriausybė neleido kurti dar vienos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Lietuvoje. 1939 aštrėjant geopolitinei situacijai pritarė konsistorijai daugiau nebeleisti rengti tautinių sinodų.

Pirmieji sinodai Rytų Prūsijos kunigaikštystėje buvo sukviesti 1530 Karaliaučiuje, Rastenburge ir Marienwerderyje, kuriuose Sembos, Mozūrijos ir Pamedės kunigai bei vyskypai siekė suformuluoti krašto Bažnyčios tikėjimo išpažinimą Constitutiones Synodales Evangelicae. Šį išpažinimą turėjo patvirtinti 1530 sinodas Karaliaučiuje, bet dokumentas neteko savo vertės, nes po 6 savaičių Šventosios Romos imperijos Reichstage buvo pristatytas Augusburgo išpažinimas, tapęs visus liuteronus vienijančiu tikėjimo išpažinimo raštu. 1567 buvo sušauktas visuotinis krašto sinodas Karaliaučiuje, kuris patvirtino Repetitio Corporis Doctrinae Ecclesiasticae [Bažnyčios mokymo atkartojimas]. Dokumente buvo išdėstytas Bažnyčios mokymas bei atsakyta į krašto Bažnyčią skaldžiusius teologinius klausimus. Bažnyčios gyvenimas buvo administruojamas pagal 1525, 1544, 1558, 1568 Bažnyčios įstatus (Kirchenordnung). Nors krašto valdovas turėjo summus episcopus teisę ir priimdavo potvarkius Bažnyčios gyvenimo klausimais, Bažnyčią administravo vyskupai. Po Prūsijos kunigaikščio Albrechto mirties markgrafas Georgas Friedrichas siekė labiau kolegialaus Bažnyčios valdymo, todėl buvo nuspręsta įkurti konsistoriją. 1584 buvo parengti jos įstatai (Consistorialordnung). 1588 vietoje vienos centrinės konsistorijos buvo sudarytos 2 konsistorijos – Sembos ir Pamedės vyskupijoms Karaliaučiuje ir Saalfelde. Siekiant suteikti konsistorijoms daugiau administracinės valdžios buvo atsisakyta vyskupų pareigybės. Vietoje jų Bažnyčiai vadovaudavo superintendentai, kuriuos lietuvininkai vis tiek vadindavo vyskupais. Prūsijai susijungus su Brandenburgo kurfiurstija į vieną Prūsijos valstybę, karaliaus Frydricho II įsakymu 1750 buvo įsteigta generalinė konsistorija (Oberkonsistorium) Berlyne. 1751 Pamedės ir Sembos konsistorijos buvo sujungtos į vieną Rytų Prūsijos provincinę konsistoriją (Provinzialkonsistorium) Karaliaučiuje, kuri administravo krašto Bažnyčią iki 1945. Karų su Napoleonu metu, ypač nuo 1812, buvo siekiama suteikti Bažnyčiai daugiau savivaldos. Bažnyčios apskritys pradėjo šaukti savo sinodus, kuriuose be superintendento ir apskrities kunigų dalyvaudavo ir rinkti atstovai pasauliečiai. Šių sinodų sprendimai turėjo tik patariamąją galią. 1817 ir 1818 krašto Bažnyčių apskričių sinodai rinkosi kartu, o po metų įvyko Rytų Prūsijos I provincinis superintendentų sinodas. Šis sinodas rinkdavosi Karaliaučiuje ir Gumbinėje. 1833 buvo pradėta kviesti bažnytinių apskričių sinodines konferencijas. Iki tol apskričių sinodų koncepcija buvo neaiški. Konsistorija jų neskatino, nes jos požiūriu kunigai juose svarstė daug mažareikšmių klausimų, teikė nepagrįstus siūlymus konsistorijai. 1848 Prūsijos konstitucija suteikė visišką tikėjimo ir sąžinės laisvę, panaikino valstybinę Bažnyčią, garantavo visų Bažnyčių lygiateisiškumą bei įvedė civilinę metrikaciją. Liuteronų bei kitoms krašto Bažnyčioms buvo suteikta plati savivaldos teisė, prisilaikant bendrų valstybės įstatymų. 1850 Berlyne buvo įsteigta Prūsų evangelikų vyriausioji Bažnyčios taryba (vok. Oberkirchenrat, toliau – VBT), kuri buvo karaliaus, kaip summus episcopus, aukščiausiasis Bažnyčios valdymo organas. 1861 VBT išleido įsaką, kuriame nurodė bažnytinėms apskritims kas metai šaukti savo sinodus. Tokiems sinodams pirmininkavo superintendentas, juose dalyvaudavo visi distrikto kunigai, parapijų delegatai. Sinodai svarstė kunigų tarnystės, teologijos, Bažnyčios tvarkos, misijos, ir kitus aktualiausius Bažnyčios gyvenimo klausimus. 1879 Berlyne įvyko pirmasis reguliarus aštuonių Prūsijos teritorinių Bažnyčių (Landeskirchen) visuotinis sinodas, kuriame buvo diskutuoti Bažnyčios įstatų bei liturgijos klausimai. 1919 Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos tapo opus krašto Bažnyčios juridinis statusas. Tais metais krašto bažnytinių apskričių sinodai pasisakė už priklausomybę Vokietijos Bažnyčiai. Tik maža kunigo V. Gaigalaičio grupė siūlė įkurti savarankišką krašto Bažnyčią. 1919 įvyko pirmasis viso Klaipėdos krašto parapijų sinodas, kuris irgi pareiškė norą likti Vokietijos Bažnyčios sudėtyje. 1923 autonominėmis teisėmis Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos vėl kilo ginčai dėl Bažnyčios juridinio statuso. Direktorijos susitikime su VBT ir Klaipėdos krašto sinodo komisijos atstovais buvo nutarta įkurti Provincinę Krašto Bažnyčią su konsistorija ir sinodo tarybą, tiesiogiai pavaldžią ne Vokietijos Bažnyčios konsistorijai, bet VBT Berlyne. Dėl šio sprendimo Bažnyčios viduje kilus nepasitenkinimui superintendentas Franzas Gregoras paruošė įstatų projektą, pagal kurį Bažnyčia vėl turėjo būti tiesiogiai pavaldi Karaliaučiaus konsistorijai. Klaipėdos krašto Direktorija savo ruožtu parapijoms paskyrė Bažnyčios komisarą kunigą Valentiną Gailių, kuriam buvo pavesta atskirti jas nuo Vokietijos Bažnyčios ir sudaryti savarankišką Klaipėdos Krašto Bažnyčią. Tai buvo tiesioginis valstybės kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus. 1924 Klaipėdos krašto provincinis sinodas dar kartą pareiškė norą priklausyti Vokietijos Bažnyčiai ir pareikalavo atleisti V. Gailių iš komisaro pareigų. V. Gailius tais metais sušaukė jam pritariančių lietuvininkų sakytojų ir parapijiečių sinodą, kuriame buvo nutarta sudaryti savarankišką Klaipėdos Krašto Lietuvių Bažnyčią. Sinodas V. Gailių išrinko krašto lietuvių sinodo tarybos pirmininku. Įsikišus Lietuvos vyriausybei Direktorija vėl pradėjo derybas su VBT, kurių metu 1925 buvo nutarta grįžti prie 1923 kompromiso ir sudaryti provincinę krašto Bažnyčią, pavaldžią VBT Berlyne. Klaipėdos krašto sinodui pritarus 1925 buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Lietuvos vyriausybė pripažino krašto Bažnyčios savivaldos teisę. Sutartis ir prie jos pridėti Bažnyčios įstatai (Kirchenrecht) skelbė krašto Bažnyčią tapusią tiesiogiai pavaldžią VBT. Krašto sinodas įgijo Vokietijos provincinio sinodo teises, galėjo keisti Bažnyčios tvarką ir įstatus. Sinodo priimti Bažnyčios įstatai turėjo įsigalioti juos paskelbus Vyriausybės žiniose. Kaip ir kiti Vokietijos provinciniai sinodai Klaipėdos krašto sinodas buvo pavaldus Vokietijos teritorinių Bažnyčių visuotiniam sinodui (Generalsynode). Krašto sinodai t. p. turėjo teisę pasiųsti patariamojo balso teise 3 delegatus į Vokietijos provincinį sinodą, kaip ir pastarasis į Klaipėdos krašto sinodą. Krašto Bažnyčiai vadovavo konsistorija Klaipėdoje, kuriai pirmininkavo generalinis superintendentas. 1933 NSDAP pertvarkius 1922 sudarytą Vokiečių Evangelinių Bažnyčių sąjungą (Deutscher Evangelischer Kirchenbund) į Vokiečių Evangelikų Bažnyčią (Deutsche Evangelische Kirche), Evangelikų Liuteronų Bažnyčia tapo tiesiogiai pavaldi Vokietijos kulto ministerijai. Pasinaudojusi šia proga Lietuvos vyriausybė 1933 per Klaipėdos krašto gubernatorių pranešė VBT atsisakanti 1925 sutarties. VBT atsakė, kad po Vokietijos Evangelikų Bažnyčių suvienijimo teritorinės Bažnyčios tebeegzistuoja, todėl sutartis turėtų galioti. 1936 Lietuvių evangelikų sąjungos pastangomis pradėta puoselėti idėja sujungti Lietuvos evangelikus liuteronus ir evangelikus reformatus į vieną Evangelišką Bažnyčią. 1937 Lietuvos vyriausybei buvo įteiktas Lietuvos Evangelikų Bažnyčios įstatų projektas, pagal kurį Bažnyčią turėjo sudaryti Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos liuteronų bei reformatų provincinės Bažnyčios. Bažnyčios aukščiausiąja institucija turėjo tapti 3 provincijų visuotinis sinodas. Provincinėms Bažnyčioms buvo numatyta teisė šaukti savo provincinius sinodus. Tarp sinodų joms turėjo vadovauti Lietuvos Evangelikų Bažnyčios vyriausiajai tarybai pavaldžios konsistorijos Klaipėdoje, Kaune ir Biržuose. Konsistoriją turėjo sudaryti vyskupas, 3 generaliniai superintendentai, bažnytinių apskričių superintendentai, po atstovą nuo kiekvienos konsistorijos ir švietimo ministro paskirtas evangelikas pasaulietis teisės žinovas. Taryba turėjo tvirtinti provincijų sinodų priimtus įstatymus, prižiūrėti konsistorijų darbą, skirti superintendentus ir generalinius superintendentus bei Bažnyčios teismo pirmininką.

1939 Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą šis projektas žlugo. 1940 SSRS okupavus Lietuvą 1941 prasidėjo Lietuvos vokiečių repatriacija. Paraiškas išvykti į Vokietiją įteikė daugelis Lietuvos evangelikų liuteronų ir visi konsistorijos nariai. Išvykstantys konsistorijos nariai 1941 patvirtino LSSR evangelikų liuteronų konsistorijos sudarymo aktą, pagal kurį buvo suformuota nauja konsistorija, turėjusi vadovauti iki artimiausio sinodo. Užimtųjų Rytų kraštų ministerija (Reichsminiterium fuer die besetzten Ostgebiete) per visą karo laikotarpį nedavė leidimo sušaukti sinodą, todėl Bažnyčios gyvenimą ir toliau administravo Eriko Leijerio vadovaujama konsistorija. 1944 Raudonajai armijai užėmus Klaipėdos kraštą, jo parapijos pirmą kartą tapo sudėtine LSSR Evangelikų Liuteronų Bažnyčios dalimi. Bažnyčios negalėjo oficialiai vadovautis Rusijos imperijos Liuteronų Bažnyčios įstatymu, kuris sovietų valdžios požiūriu buvo antirevoliucinis, todėl jos gyvenimą reguliavo vien tik konsistorijos nutarimai, kurių ne visada laikėsi parapijos. 1953 konsistorija kreipėsi į Religinių kultų reikalų tarybą (RKRT) prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinį prašydama LSSR leisti sušaukti pirmą pokarinį sinodą, išrinkti konsistoriją ir patvirtinti LSSR Evangelikų Liuteronų Bažnyčios statutą. Įgaliotinis B. Pušinis Maskvai atsakė, kad respublikos sąlygomis Liuteronų bažnyčios statutas tėra bereikalingas barškutis ant pasmerktojo nugaros. 1954 pasirodžius SSRS LKP CK pareiškimui Dėl mokslinės-ateistinės propagandos tarp gyventojų klaidų RKRT nurodymu buvo leista sušaukti pirmą pokarinį Liuteronų Bažnyčios sinodą. 1955 Kretingoje įvykęs sinodas patvirtino pirmąjį LSSR Evangelikų Liuteronų Bažnyčios statutą ir išrinko naują konsistoriją. 1970 Tauragėje įvykęs II pokarinis sinodas LSSR Evangelikų Liuteronų bažnyčios konsistorijos būstinę perkėlė į Tauragę. Kunigas Jonas Kalvanas buvo išrinktas senjoru ir konsistorijos pirmininku. 1976 įvykęs sinodas atstatė vyskupo pareigybę, išrinktas J. Kalvanas. Minint Martyno Liuterio 500-ąsias gimimo metines 1983 Skirsnemunėje buvo sušauktas IV pokarinis sinodas. Bažnyčios gyvenimą sovietų okupacijos laikotarpiu kontroliavo ir slaptais sprendimais administravo SSRS KP CK, SSRS MT, LSSR LKP CK biuras, LSSR MT, RKRT, KGB, miestų ir rajonų partijos bei vykdomieji komitetai. Sinodui sušaukti buvo reikalingas Religinių kultų reikalų tarybos leidimas, o jų eigą kontroliavo jos įgaliotinis. 1990 įvyko paskutinis sinodas Lietuvai esant SSRS sudėtyje. Jame buvo įvesti statuto pakeitimai sugrąžino Bažnyčios teisę turėti ir valdyti savo turtą, kurios ji neturėjo per visą sovietinį laikotarpį.

Darius Petkūnas

Iliustracija: Pirmojo LDK Evangelikų Reformatų Bažnyčios sinodo, įvykusio 1557 XII 14, protokolo-leidinio antraštinis lapas, 1559 / Iš Ingės Lukšaitės knygos „Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje“, 1999

Iliustracija: Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios konsistorija: viršuje pirmas – Liudas Bandrevičius – viceprezidentas, profesorius Vilius Gaigalaitis – prezidentas, Mikas Preikšaitis – reikalų vedėjas, apačioje konsistorijos nariai G. Bliumas, kunigas P. Titelbachas ir kunigas E. Leijeris / Iš knygos „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas 1430–1930“, 1933

Iliustracija: Lietuvių evangelikų liuteronų sinodo Annaberge dalyviai, 1955 / Iš laikraščio „Keleivis“, 1995, Nr. 6

Iliustracija: Konsistorijų, išrinktų Kretingoje 1955 V 22, nariai / Iš Dariaus Petkūno rinkinio

Iliustracija: Konsistorijų, išrinktų Tauragėje 1970 VIII 23, nariai / Iš Dariaus Petkūno rinkinio

Iliustracija: Sinodo Tauragėje prezidiumas, 1976 VI 20 / Iš Dariaus Petkūno rinkinio

Iliustracija: Sinodas Skirsnemunės bažnyčioje, 1983 VIII 28 / Iš Dariaus Petkūno rinkinio

Iliustracija: Vyskupo Jono Kalvano kunigystės 50-metis, 1990 / Iš Dariaus Petkūno rinkinio

Iliustracija: Konsistorija 1983–1988 metais / Iš Dariaus Petkūno rinkinio