Prūsiškoji bažnytinė unija

1817 sudaryta teritorinių evangelinių Bažnyčių sąjunga.

Prsiškoji bažnýtinė ùnija (vok. Evangelische Kirche der altpreussischen Union), 1817 sudaryta teritorinių evangelinių Bažnyčių sąjunga. Tuo siekta suartinti evangelikų grupes, kurios Reformacijos metu vienijosi apie Martyną Liuterį, Philippą Melanchthoną, Joną Kalviną ir M. Bucerą; įsigalėjo įsitikinimas, kad Kristaus Bažnyčios vienybė glūdi bibliniame tikėjime į Kristų, o ne teologinėse sąvokose; po 1792 Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų prireikė naujos bažnytinės santvarkos. Prūsiškoji bažnytinė unija sudaryta Wilhelmo Friedricho III pastangomis. Siekta sudaryti bendrą tikėjimo išpažinimą, tačiau palikti atskiri liuteronų ir reformatų tikėjimo išpažinimai. Sudaryta bendra Bažnyčios administracija. Valstybė rėmė Bažnyčią finansiškai, tačiau ši išlaikė atskirą administraciją, teismus ir įstatymus. Ginčus tarp Bažnyčios ir valstybės sprendė specialus teismas. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, Evangelikų Bažnyčia krašte liko pavaldi Vokietijos Vyriausiajai Bažnytinei tarnybai ir Karaliaučiaus konsistorijai. Evangelikų bažnyčios, nepaklususios naujai Vokietijos tvarkai, įkūrė atskirą Išpažinimo Bažnyčios organizaciją (vok. Bekennende Kirche), kuri slapta veikė iki 1945.