Klaipėdos krašto protestantų Bažnyčia
Klapėdos krãšto protestántų Bažnýčia. Nors pagal 1919 Versalio taikos sutarties 99-ąjį straipsnį Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos, Klaipėdos krašto protestantų Bažnyčios gyvenimą čia ir toliau tvarkė Berlyno Vyriausioji bažnytinė taryba (vok. Oberkirchenrat) ir Karaliaučiaus konsistorija. Vis dėlto aukščiausia dvasinė vyresnybė 1922 pabaigoje krašto pietryčiuose parapijas atskyrė nuo Tilžės–Ragainės apskrities ir sudarė naują Pagėgių bažnytinę apskritį. Taip Klaipėdos krašte atsirado Klaipėdos, Šilokarčemos ir Pagėgių pastoraciniai vienetai. Jiems administruoti Vyriausioji bažnytinė taryba patvirtino patikimus superintendentus: Klaipėdos bažnytinei apskričiai – Karlą Franzą Hugo Gregorą, Šilokarčemos – Robertą Joppą, Pagėgių – Otto Obereignerį (šis įsikūrė Plaškiuose). Greitai paaiškėjo, kad krašto vokiečių dvasininkija (nenorinti pripažinti Versalio taikos sutarties nutarimų) pageidauja ir toliau priklausyti Vokietijos bažnytinei tarybai. Šią nuostatą patvirtino 1919 VII 30 Klaipėdoje posėdžiavęs Sinodas: 82 jo delegatai balsuodami pritarė rezoliucijai likti Vokietijos Bažnyčios dalimi, 13 susilaikė ir tik 2 prieštaravo. 1923 I 15 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, vokiečių dvasininkijos dauguma savo pozicijos nekeitė. Susidarė paradoksali situacija: Vokietija, išgyvendama sunkią ekonominę krizę, Klaipėdos krašto kunigams nustojo mokėti algas, pensijas (juos turėjo išlaikyti Lietuva). Tačiau ko nors reikalauti iš priešiškai nusistačiusios dvasininkijos Lietuva negalėjo. Klaipėdos krašto Direktorijos religinių reikalų referento Viliaus Gaigalaičio iniciatyva 1923 IV 25 sušauktas parapijų komitetų narių, sakytojų pasitarimas (dalyvavo apie 150 asmenų) priėmė rezoliuciją, reikalaujančią sudaryti savarankišką, nuo Vokietijos bažnytinės valdžios nepriklausomą Konsistoriją, pačioms parapijoms suteikti teisę kviesti tinkamus dvasininkus. Šiuo klausimu 1923 IX 27–29 derėtasi su Vokietijos vyriausiosios bažnytinės tarybos oficialia delegacija Klaipėdoje. Prieita prie bendros nuomonės – Klaipėdos kraštas privalo sudaryti atskirą bažnytinę provinciją, turinčią savo tradicinius administracinius organus: Konsistoriją, Bažnyčios tarybą, svarbiausiems klausimams aptarti kviečiamą Sinodą. Netrukus F. Gregoro iniciatyva parengtas kitas bažnytinės provincijos administravimo projektas, pagal kurį išsaugota priklausomybė Vokietijos Vyriausiajai bažnytinei tarybai ir Karaliaučiaus konsistorijai. Tai 1924 III 17 patvirtino provokiškų atstovų konferencija. Kadangi kitos šalies bažnyčios valdžia kišosi į jai nepriklausančios teritorijos gyventojų dvasinius reikalus, susiklostė absurdiška situacija. Klaipėdos krašto administracija 1924 III 24 įsteigė generalsuperintendento įgaliojimus turinčią Bažnyčios komisaro pareigybę. Šį postą užimantis asmuo (juo tapo Rusnės parapijos kunigas Valentinas Gailius) turėjo tvarkyti savarankiškos, bet vis dėlto paklūstančios Lietuvos jurisdikcijai krašto bažnytinės provincijos svarbiausius reikalus. Kurstomi kunigai nevykdė V. Gailiaus potvarkių, o Oberkirchenratas savo ruožtu jo įgaliojimus suspendavo. Bažnyčių ginčui sureguliuoti Direktorijos oficiali delegacija (pirmininkas Endrius Borchertas, kunigas E. Bėmelaitis ir H. Reidys, ūkininkai Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys, pramonininkai Jokūbas Stiklorius, sakytojas Ansas Baltris ir kiti) 1925 IV 17–23 ir liepos 16–18 d. vedė derybas Oberkirchenrato būstinėje Berlyne, Charlotenburgo pilyje. Liepos 31 d. pasirašyta sutartis: Klaipėdos kraštas esanti savarankiška bažnytinė provincija, turinti savo tradicinius valdymo organus. Tačiau ir Direktorijos delegacija padarė nuolaidą – sutiko pripažinti krašto Bažnyčios teisę likti Senprūsių Bažnyčių sąjungoje (vok. Altpreussische Union – formalus Prūsijos Evangelikų Bažnyčios, 1817 sudarytos iš evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų, pavadinimas; savo ruožtu ši sąjunga buvo Vokietijos vieningosios Bažnyčios dalis). Klaipėdos krašte veikė 31 evangelikų liuteronų parapija: 11 Klaipėdos bažnytinėje apskrityje (Dovilų, Juodkrantės, Kairių, Karklininkų, Klaipėdos laukininkų ir miestiečių, Kretingalės, Nidos, Plikių, Priekulės, Vanagų), 9 Šilutės bažnytinėje apskrityje (Kintų, Paleičių, Pašyšių, Ramučių, Rusnės, Saugų, Šilutės, Verdainės, Vyžių) ir 11 naujojoje Pagėgių bažnytinėje apskrityje (Katyčių, Lauksargių, Natkiškių, Pagėgių, Piktupėnų, Plaškių, Rūkų, Smalininkų, Viešvilės, Vilkyškių, Žukų). Visos jos buvo ir liko Vokietijos Bažnyčios žinioje, vykdė Oberkirchenrato nurodymus.Tokia padėtis silpnino lietuvybės pozicijas, padėjo toliau germanizuoti vietos gyventojus. Provokiška Konsistorija nepriėmė dirbti nė vieno Kauno universiteto Evangelikų teologijos fakultetą baigusio kunigo, į vakuojančias parapijas toliau kvietė neretai tik Gossnerio misijos seminariją baigusius vokiečius, kitus svetimtaučius (1923 iš 40 krašte dirbusių kunigų 3 buvo lietuviai, 1936 – 2). Kai 1933 Vokietijoje valdžią užėmus hitlerininkams Klaipėdos krašto Konsistorija liepos 10 d. pranešė sutinkanti prisiekti naujajai Reicho bažnytinei vyresnybei ir su ja bendradarbiauti, Lietuvos vyriausybė rugpjūčio 24 nutraukė 1925 Charlottenburge pasirašytą sutartį. Deja, nemaža krašto kunigų apie 1930 galutinai persiėmė vokietinimo dvasia, tapo net jo propaguotojais. Tai buvo dvasininkų (tarp jų nemaža lietuviškų pavardžių) nauja karta, galutinai praradusi ankstesnių Mažosios Lietuvos kunigų geranoriškumą, pagarbą lietuvių parapijiečių gyvenimo būdui, kalbai, papročiams. 1939 III 23 Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos, nedelsiant uždraustos pamaldos lietuvių kalba. Tik Šilutės bažnyčioje iš inercijos jos dar kurį laiką laikytos, tačiau rugsėjo 3 d. susirinkusiems lietuvininkams pasakyta: nuo šiol melstis galima tik vokiečių kalba. Nepaisyti draudimo mėgino Priekulės kunigas Gustavas Gildė: 1942 lietuvininkų priprašytas jis laikė trumputes lietuviškas pamaldas. Po to ilgai aiškinosi nacių valdžiai, buvo ištremtas į tolimą parapiją Vokietijoje. 1944 pabaigoje artėjant frontui krašto gyventojams įsakyta evakuotis. Nepakluso įsakymui arba nespėjo pasitraukti apie 10 000 žmonių. Stojus taikai, į gimtąjį kraštą sugrįžo dar 7 000–8 000. Deja, tarp jų nebuvo nė vieno kunigo. Pastoracinę veiklą gaivinti ėmėsi sakytojai. Būklė buvo itin sunki: Karklininkų, Klaipėdos miestiečių, Natkiškių, Piktupėnų ir kitos bažnyčios buvo apgriautos, o Dovilų, Juodkrantės, Kairių, Kintų, Kretingalės, Pagėgių, Paleičių, Pašyšių, Plaškių, Rusnės, Smalininkų, Verdainės, Vilkyškių, Žukų ir kitus maldos namus sovietiniai šeimininkai pavertė sandėliais, pieno supirkimo punktais, kino teatrais arba paprasčiausiai susprogdino, sugriovė. Pirmosios po karo namų pamaldos vyko 1945 I 9 Priekulėje (laikė sakytojas M. Mickus?). Rudeniop surinkimai laikyti Čiūteliuose (laikė A. Kybelka), apgriautoje Klaipėdos laukininkų bažnyčioje (Ansas Baltris jaunesnysis). 1946 melstasi visose dar išlikusiose bažnyčiose. Tose vietovėse, kur jos buvo sugriautos ar atimtos, pamaldos bent retkarčiais laikytos tikinčiųjų namuose. 1990 atkūrus Lietuvos Respubliką, dalis sovietmečiu panaikintų bendruomenių atsikūrė. Dabar buvusiame Klaipėdos krašte veikia 23 parapijos: Dovilų (150 narių bendruomenė), Juodkrantės (15), Katyčių (150), Kintų (150), Klaipėdos (1500), Kretingalės (70), Lauksargių (160), Natkiškių (90), Nidos (50), Piktupėnų (50), Plikių (120), Priekulės (450), Pagėgių (apie 190), Ramučių (36), Rukų (157), Rusnės (150), Saugų (150), Smalininkų (207), Šilutės (1000), Vanagų (200), Vilkyškių (110), Vyžių (70), Žūkų (80). Atgimė ir Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenė, veikusi uostamiestyje nuo maždaug 1841 (dabar turi apie 150 narių), tačiau šio tikėjimo išpažinėjų neliko Priekulėje, Šilutėje. Neatsikūrė uostamiestyje iki Antrojo pasaulinio karo veikusios Klaipėdos evangelikų reformatų bendruomenė, menonitų, irvingerių, chrišoniečių bendruomenės.
L: Gaigalaitis V. Lietuvos evangelikų bažnyčios problemos. Klaipėda, 1935; Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda, 1977, p. 204–218; Hermann A. Die Evangelische Kirche im Memelland des 20. Jhr. // Nordost-Archiv. Im Wandel der Zeiten... Bd. X. Lüneburg, 2001.
Albertas Juška
Iliustracija: Giesmyno „Wisokios naujos giesmės arba evangeliški psalmai...“ antraštinis lapas. Klaipėda, 1903 / Iš Šilutės muziejaus fondo
Iliustracija: Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia. Atvirukas, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo
Iliustracija: Sunaikintos Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios vietoj pastatyto paminklo (autoriai architektai Marija ir Martynas Purvinai) šventinimas: kairėje ir dešinėje kunigas Liudas Fetingis ir kunigas Darius Petkūnas, viduryje kunigas iš Vokietijos ir kunigė iš Danijos, 1992
Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios žvakidė / Iš Marijos Krukytės albumo
Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios 40 metų jubiliejaus proga kunigai ir parapijiečiai: I eilėje pirmas – kunigas Jurgis Gavėnis, antras – kunigas Mikas Preikšaitis, trečias – svečias, ketvirtas – kunigas Jonas Armonaitis, penktas – Jonas Kalvanas (vyresnysis), šeštas – kunigas Jurgis Sprogys, šalia stovi Šilutės parapijos pirmininkas Jonas Rupkalvis, 1966 / Iš Marijos Krukytės albumo
Iliustracija: Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia, 1938 / Iš Šarlotos Jonaitienės-Rudytės albumo