knygų leidyba

knỹgų leidýba. Mažojoje Lietuvoje ją lėmė politinės, socialinės, ekonominės aplinkybės, tautinės kultūros ypatumai. Pagrindiniai leidėjai buvo valdžia, knygų spausdinimo ir prekybos įstaigos bei pavieniai asmenys. 1547–1940 Mažojoje Lietuvoje išėjo iš viso apie 3500 vietos gyventojams skirtų knygų ir smulkių leidinių lietuvių kalba. Mažojoje Lietuvoje išskirtini 3 knygų leidybos etapai: 1547–1807 (330 leidiniai) – pagrindinis leidėjas – Prūsijos valdžia, 1808–1919 (2448 leidiniai) – komercinė leidyba, 1920–1940 (667 leidiniai) – valstybės (Klaipėdos krašte), tautos savisaugos ir švietimo poreikiams skirtų knygų leidyba. Pagal išleistų lietuviškų knygų skaičių Mažoji Lietuva pirmavo, palyginti su Didžiąja Lietuva, iki 1857 ir 1865–1882. Lietuviškos spaudos ypač padaugėjo 1890–1914. Lietuviškai leidybai trukdė hitlerinė Vokietija, kuri galutinai ją užgniaužė 1940. Mažojoje Lietuvoje knygų leidyba rėmėsi labai stipria poligrafijos baze. Ten 1547–1940 veikė iš viso 390 spaustuvių ir litografijų. Pirmosios lietuviškos spaustuvės buvo Jurgio Traušio Priekulėje, Jurgio Mikšo (1885–1886) Tilžėje, kompanionų Kristupo Voskos ir Martyno Jankaus (1889–90) Ragainėje. Lietuvių kultūrai reikšmingiausios spaustuvės: Hanso Weinreicho, Reussnerių, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje, Postų, Reylaenderių, Otto von Mauderodės, Enzio Jagomasto Tilžėje, kompanionų Heinricho Holzo ir Martyno Šerniaus, Lituania, Rytas Klaipėdoje, Martyno Jankaus spaustuvė Bitėnuose. Lietuvių kalba leidiniai spausdinti 15 Mažosios Lietuvos vietų. Svarbūs lietuviškos spaudos centrai: Tilžė (1262 neperiodiniai ir 52 periodiniai leidiniai), Klaipėda (764 ir 76), Karaliaučius (649 ir 6), Priekulė (268 ir 9), Bitėnai (123 ir 6). Be to, 217 Mažajai Lietuvai skirtų knygų pasirodė Vokietijoje ir knygų šalių miestuose. Jas leido tarptautinės religinės organizacijos, mokslo ir komercijos įstaigos, privatūs asmenys. Spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje leistos Didžiosios Lietuvos knygos. Bitėnų, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Ragainės ir Tilžės spaustuvėse išėjo carinėje Rusijoje draudžiamos lietuvių švietėjų, Lietuvos socialdemokratų, latvių, lenkų, gudų literatūros, po 1918 – Lietuvos komunistų partijos nelegalių leidinių. Pagal tematiką ir leidinių rūšis Mažosios Lietuvos lietuviška knyga buvo itin įvairi. Vienu savitumų buvo religinių spaudinių persvara: pasaulietinė knyga įsivyravo tik nuo XX a. pradžios. Tai lėmė protestantų bažnyčios tolerantiškumas tautinėms kalboms, religinių organizacijų aktyvumas, stiprios pietistinės nuotaikos. Tokia buvo ir Martyno Mažvydo pirmoji knyga „Catechismvsa Prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes...“ (1547). Knygų tematikos įvairovę skatino sparti ekonomikos ir mokslo pažanga, lydėjusi centralizuotos Vokietijos valstybės kūrimąsi. Biblija (1735), Giesmynas (1549), Postilė (1591), Danieliaus Kleino Lietuvių kalbos gramatika (1653), grožinės literatūros knyga – Ezopo pasakėčios (1706), Martyno Liudviko Rėzos parengtas tautosakos rinkinys Dainos (1825), karinis statutas (1705), pirmosios medicininės pagalbos vadovas Usakimas dėl greito gelbėjimo (1775), ugniagesybos vadovėlis Ugnies knygelės (1801), bitininkystės vadovėlis – Danieliaus Gottliebo Settegasto Naudingos bičių knygelės (1801), arklininkystės vadovas Trumpas pamokimas apie auginimą bei pagerinimą arklių (1849), kartografijos spaudinys – Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapis-schema (1876) buvo pirmieji šios tematikos ir rūšies leidiniai lietuviškos knygų istorijoje. Visai lietuvių literatūrai, kalbotyrai ir Europos filologijos mokslui, ypač baltistikai, didelį poveikį turėjo Kristijono Donelaičio, Maksimilijano Voelkelio, Kristupo Jurkšaičio, Carlo Cappellerio, Augusto Schleicherio, Christiano Bartscho ir knygų autorių veikalai. Mažojoje Lietuvoje pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas vokiečių herojinės poemos Nybelungų giesmė perdirbinys (iki 1850), Johanno H. Pestalozzio romanas Lynardas ir Gertrūda (1898), Ernsto M. Arndto, Christiano F. Gellerto, Gottholdo E. Lessingo kūriniai. Tilžėje 1823–1825 spausdinami Nusidavimai Dievo karalystėje buvo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys. Prie visuomenės ugdymo daug prisidėjo kalendoriai. Pirmasis – Prūsiškos kalendros išėjo 1846 Klaipėdoje. Iš viso iki 1940 krašte išleido 308 knygas arba lakšto pavidalo kalendorių.

Vytautas Gocentas