Juodkrantė, 1

Júodkrantė, 1 (vok. Schwarzort), bažnytkaimis Klaipėdos apskrityje, Kuršių nerijos rytiniame pakraštyje, prie Kuršių marių, 21 km į pietus nuo Klaipėdos. Juodkrantės apylinkėse gyventa nuo senovės: rasta akmens amžiaus (III–II tūkstantmečio prieš Kr.) gyvenviečių, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus radinių. Rasta ir senųjų gintaro dirbinių. Garsus buvo Juodkrantės gintaro lobis – senovės papuošalų ir kitų dirbinių rinkinys. Iš Kuršių marių dugno 1860–1880 iškasta apie 500 gintaro dirbinių, kurie vėliau saugoti Karaliaučiaus muziejuose. Juodkrantė viena seniausių nerijos gyvenviečių, jau 1429 minima Vokiečių ordino laiškuose. Senoji Juodkrantė stovėjo keletą kilometrų šiauriau, arčiau jūros, 5 kartus keitė savo vietą. Slenkančios kopos privertė gyventojus persikelti prie marių. Iš jų tolumos žvelgiant į Juodkrantės sengirę, tarp boluojančių kopų ji atrodydavusi kaip juoduojanti pakrantė – tuo ir aiškinama vardo kilmė. Jau 1509 Juodkrantei suteikta žvejybos privilegija. 1541 Juodkrantėje gyveno 70 žmonių, 1650 pastatyta smuklė, 1697 suteiktos Kulmo teisės. 1741–1745 įsteigta viena pirmųjų Kuršių nerijoje mokykla, 1792 ją lankė 9 berniukai ir 3 mergaitės. XVIII a. pabaigoje įkurta Juodkrantės (1) parapija. 1758, 1807 ir 1812 Juodkrantę labai suniokojo įsiveržę rusai, kurie aplink gyvenvietę iškirto daug medžių. Juodkrantės pietiniame gale, 1794 ten atsikėlus užpustytų Karvaičių gyventojams, susikūrė Naujųjų Karvaičių kaimas. 1742 įsteigta parapija, o senoji medinė bažnyčia 1884 pakeista raudonų plytų mūrine. Nuo XIX a. Juodkrantėje veikė įspėjimų apie audras tarnyba, gyveno žvejų seniūnas (šulcė, šaltyšius). 1808 įsteigta Prūsijos valdžios karo ligoninė, deja, išplatinusi užkrečiamąsias ligas tarp Juodkrantės gyventojų. 1832 pastatyta didelė Juodkrantės klebonija. Nuo 1840 Juodkrantę ėmė lankyti poilsiautojai. Į šiaurę nuo Juodkrantės aptikus gintaro klodų, 1862 pradėta jį kasti pasitelkus mechanizmus ir daugybę darbininkų. Iki 1891 iškasus 2,5 tūkst. tonų gintaro, susidarė Gintaro įlanka. Gintaro gavyba skatino Juodkrantę augti – 1871 buvo 512, XIX a. pabaigoje – jau apie 1000 gyventojų. Sembos pusiasalyje radus kur kas turtingesnių gintaro klodų, kasimo koncesijos savininkai perkėlė verslą ten, Juodkrantė sumenko: 1905 liko tik 465 gyventojai. Bažnyčios statistikos duomenimis, 1905 lietuviai sudarė 1/3 gyventojų. XX a. pradžioje pagyvėjo lietuvių veikla Juodkrantėje: jaunimas ant Ievos kalno švęsdavo Jonines, 1909 ten vyko didelė lietuvių gegužinė, 1930 Juodkrantėje surengta pirmoji dainų šventė, kurioje dalyvavo muziko Vlado Paulausko vadovaujamas Platelių choras. Iki Antrojo pasaulinio karo Juodkrantė plėtėsi kaip vasarvietė, buvo 600 gyventojų, daugiausia žvejų. 1923–1939 žvejybos prievaizdu buvo Jurgis Wesols. Juodkrantės girininkija (sodyba buvo ties Gintaro įlanka, į vakarus nuo plento) valdė apylinkių miškus. Iki Antrojo pasaulinio karo girininko padėjėju buvo R. Sauskojus. Juodkrantę sudarė 4 dalys: Naujieji Karvaičiai, Juodkrantės žvejų kaimas (tarp bažnyčios ir prieplaukos), vilų kvartalas ir Gintaro įlankos gyvenvietė. Kasmet atvykdavo maždaug 4 tūkst. vasarotojų. 1939 buvo 346 gyventojai, 15 viešbučių poilsiautojams, garlaivių prieplauka, girininkija, mokykla, paštas, kelios krautuvės. Pamariu driekėsi vaizdingi ir puošnūs (dažniausiai mediniai) žvejų sodybų pastatai ir viešbučiai, išyrose ir prie gausių lieptų stovėdavo daug kurėnų ir kitų burinių laivų. Ties Juodkrante išliko senųjų miškų plotas – pirminis Kuršių nerijos kraštovaizdis, išsaugojęs senovinių parabolinių kopų ruožą, per daugelį amžių sutvirtintą želdinių. Prie Juodkrantės buvo įrengtas miško parkas su pasivaikščiojimų takais. Pajūryje veikė maudyklės su pajūrio sale, buvo įrengtos žvejų valčių prieplaukos, tinklų džiovyklos, signalinis bokštas laivams, gelbėjimo stotis. Žymesnės kopos turėjo savo vardus: Garnių, Ievos ir kiti kalnai. Ant Nuodėmių (Griekų) kalno (vok. Die Grikinn), greta paviljono poilsiautojams, netoli Griekų daubos (vok. Grikinn Schlucht), primenančios miško želdinimo laikus, kai netoli gyveno kopų želdintojos, augo sena liepa – galbūt dar pagoniškų apeigų vieta (tą liepą naktį nukirto naciai, 1939 užgrobę kraštą). Daugelį metų Juodkrantės pašto viršininku buvo lietuvininkas Vilius Lorenčius, kuris, naciams 1939 užgrobus Klaipėdos kraštą, vietos hitlerininkų buvo apskųstas Volksgerichtui (nacių liaudies teismui) ir išsiųstas į Rytų frontą, ten liko gyvas, tik sužalotas. Sovietmečiu senoji Juodkrantė buvo labai suniokota. Pavertus ją svarbiu kurortu, išstūmus gyventojus autochtonus, atsisakius krašto tradicijų, buvo griaunami vaizdingi senieji pastatai. Jų vietoje buvo statomi primityvios ar pretenzingos išvaizdos naujieji statiniai. Pvz., sunaikintos ąžuolų giraitės ir senosios klebonijos vietoje buvo įbrukti gremėzdiški Ąžuolyno poilsio namai. Juodkrantės bažnyčia buvo uždaryta. Buvo parengti pamario senųjų sodybų naikinimo planai, kurių nespėta iki galo įgyvendinti. Įsikūrusi sovietų karo įgula netoli jūros ir kopose pririoglino didelių statinių, sudarkiusių senąją gyvenvietę ir vaizdingą kraštovaizdį. Juodkrantėje tebenaikinamas Mažosios Lietuvos paveldas, dabar jau mėgdžiojant Vakarų madas (įrengta pamariui nebūdinga betoninė krantinė ir kita). Ankstesnė vietovardžio lytis Melnmala, kuršių kорininkų Švatnūrte, o pamariškiai ją vadindavo Juodąja Urte.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Jurgis Reisgys

Iliustracija: Juodkrantės gintaro lobis / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Juodkrantės gintaro lobis / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Juodkrantė, žvejų kaimas. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atvirukas. Išleido Robertas Schmidtas Klaipėdoje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Bachmanno viešbutis. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atvirukas. Išleido Robertas Schmidtas Klaipėdoje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Sodyba Naujuosiuose Karvaičiuose. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atvirukas. Išleido Robertas Schmidtas Klaipėdoje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Luizės vonios. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atvirukas. Išleido Robertas Schmidtas Klaipėdoje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Juodkrantė, 1932 / Iš Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“, t. 4, 1968

Iliustracija: Klojami nauji takai prie viešbučio „Flora“, 2000

Iliustracija: Juodkrantė, vaizdas nuo Ievos kalno į bažnyčią ir marias, iki 1944. Atvirukas / Iš Martos Trumpjonienės (Čikaga) rinkinio

Iliustracija: Iškraunamas atplukdytas šienas / Iš Hermanno Sudermanno knygos „Im Parades der Heimat“, 1940 (?)

Iliustracija: Žvejytė prie rūkyklos / Iš Guttzeit E. knygos „Ostpreussen in 1440 Bildern“. Leer, 1984

Iliustracija: Gintaro įlanka Juodkrantėje, 1966

Iliustracija: Juodkrantės lobis. Gintaro amuletai, III tūkstantmetis prieš Kristų (rekonstrukcija) / Iš Virginijos ir Kazimiero Mizgirių Gintaro muziejaus-galerijos