Karvaičiai

Karváičiai (kuršininkų kорininkų Karwiki, Karvaite vececieme, Vececiems, Senciems; vok. Carwaiten, Karwaiten, Karweiten), bažnytkaimis Klaipėdos apskrityje, Kuršių nerijoje, tarp Preilos ir Pervalkos, 1,5 km į šiaurę nuo Preilos, ties Karvaičių įlanka, Ožkų ragu, didžiąja Karvaičių kopa (Karvaičių kalnu). Paminėti 1509 pratęsiant karčemos privilegiją; tada Karvaičiuose gyveno 19 žvejų šeimų. 1519 minėti Gravaitten, 1614 Karweiten. 1541 buvo 90, 1650 – 15, 1773 – apie 80 gyventojų, daugiausia žvejai. Karvaičiai priklausė Kuncų parapijai. Nuo 1709 kas trečią sekmadienį pamaldas Karvaičiuose laikydavo kunigas iš Klaipėdos (ne visada atvykdavęs), 1719 įkurta Karvaičių parapija. XVI a. pastatyta koplyčia, 1741 jos vietoje – bažnyčia, sunykusi 1797 užpusčius smėliu. Parapija jau 1794 buvo perkelta į Juodkrantę. 1736 įsteigta lietuviška mokykla. Karvaičiuose 1776 gimė Martynas Liudvikas Rėza, aprašęs šio kaimo žuvimą eilėraštyje Nugrimzdęs kaimas, o M. L. Rėzos talkininkas, vyriausiasis Kuršių marių žvejybos prižiūrėtojas Ernstas Wilhelmas Beerbohmas – elegijoje Paskutinis Karvaičių medis (1830). Nuo 1786 Karvaičių gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Karvaičių link slinko didžioji kopa, užguldama vis daugiau pastatų. Dalis Karvaičių gyventojų pasitraukė į Preilą ir Pervalką. Jiems Karvaičiai liko senąja gimtine – Senciems. Paskutiniai gyventojai Karvaičius paliko 1797 – tada smėlis užklojo visas kaimo liekanas. Užpustytų Karvaičių gyventojai 1794 pradėjo kurtis Juodkrantės pietiniame gale, vadinamuosiuose Naujuosiuose Karvaičiuose. Ten pastatyta bažnyčia. Kai kurie išsikėlė į Nidą ir Naglius. Vietovardis kilęs iš lietuviško asmenvardžio Karváitis.

Vilius Pėteraitis

Erikas Purvinas

Martynas Purvinas

Iliustracija: Užpustytas namas / Iš O. Schlicht „Die Kurische Nehrung in Wort und Bild“, 1924