miestai

miẽstai. Apie senosios Prūsos miestus žinių nėra. Drūsuo ir Kaupas–Viskiautai laikomi prekybos gyvenvietėmis, dar neprilygusiomis miestams. 1230 į Prūsą įsiveržęs Kryžiuočių ordinas ir vokiečiai kolonistai pradėjo kurti savo miestus pagal Vakarų Europos pavyzdį. Pavyslyje 1231 įkurta Torunė (miesto teises gavo 1233), 1234 Marienwerderis, 1237 Elbingas, tapę svarbiausiomis atramos vietomis toliau užkariaujant Prūsą. 1239 įsitvirtinta Balgoje, 1240 Kreuzburge (miesto teisės 1315). 1252 Livonijos ordinas įkūrė Klaipėdą (1257). 1255 kryžiuočių įkurtas Karaliaučius (1258), 1258 – Vėluva (1339) ir Labguva (1642), 1265 – Tepliava (1722), 1336 – Įsrutis (1583). 1298 Sembos vyskupas įkūrė Fischhauseną. Kovų su prūsais ir lietuviais metu svarbiausias dalykas buvo naujų gyvenviečių įtvirtinimai. Istoriniuose šaltiniuose minėta būsimųjų miestų įtvirtinimų statyba, jų perstatymai ir atkūrimas po kovų. Miestai ypač pradėti kurti, atkurti ir plėsti 1283 numalšinus paskutinį prūsų sukilimą ir sparčiai kolonizuojant kraštą. Todėl realiai miestai pradėjo gyvuoti vėliau nei pirmosios pilys bei gyvenvietės. Taip Karaliaučiaus Senamiestis Priegliaus pakrantėje pradėtas kurti po 1263. Kreuzburgas gyvavo nuo 1309–11, Friedlandas – 1334, Vėluva – 1336, Šipapilė – 1351, Žintai – 1352. Girdavoje (nuo 1398), Nordenburge (nuo 1405) miestai išaugo iš senų sodybų. Miestų plėtrai svarbu buvo miestų teisių gavimas. Jas gavusi gyvenvietė įgydavo ekonominių ir kitų privilegijų, lemdavusių tolesnį augimą. Oficialų statusą turėjęs miestas daug ką galėjo spręsti savarankiškai. Taip Trylikamečio karo (dar vadinamo Miestų karu) metu dalis Prūsijos miestų kovojo prieš Ordiną, gindami savo teises ir siekdami sau naudos. Tarp savęs kovojo net Karaliaučiaus 3 dalys (Senamiestis, Knypava ir Lyvenikė), turėjusios savarankiškų miestų teises. XIII a. II pusėje–XIV a. Prūsijos pietvakariuose sukurtas tankus miestų tinklas, turėjęs įtakos tuometinei urbanizacijos bangai Vakarų Europoje. 1230–1255 Prūsijoje įkurta 8, 1280–1310 – 12, 1310–1360 – 21 miestas. Taip per 130 metų atsirado net 41 naujas miestas palyginti nedideliame plote. Tačiau XIV a. pabaigoje prasidėjus ekonominei ir socialinei krizei Vakarų Europoje, sulėtėjo ir Prūsos kolonizacijos bei urbanizacijos tempai, nusilpo Ordinas. 1360–1450 įkurta tik 12 miestų. Nedaug miestų tada pastatyta Šiaurės Varmėje, Šiaurės Notangoje, Šiaurės Bartoje ir Semboje. Skalva ir Nadruva (būsimosios Mažosios Lietuvos branduolys) liko kaimiškais plotais su retais miestais iki XVI–XVIII a. Pirmųjų miestų branduoliu neretai tapdavo prie pilies susispietusios sodybos, apjuostos gynybine siena ir kita. Vėliau pradėtas tvarkingas miestų planavimas: atmatuotas stačiakampis sklypas miestui, nužymėtos vietos aplinkiniams įtvirtinimams. Miesto sklype nužymėdavo pagrindinę platesnę gatvę, nuo svarbiausių vartų vedusią į prekyvietę (turgaus aikštę). Prie šios talpinta rotušė. Mieste talpinta sava bažnyčia, pabrėžusi miesto nepriklausomumą nuo pilies koplyčios. Senieji miestai be rotušės ir bažnyčios turėdavo ir kitas visuomenines įstaigas: krautuves (dar suolai), pirtis, skerdyklas, plytines, kalkių degyklas, alaus ir salyklo daryklas, sargybinių būstines, miesto raštinę ir kita. Miesto sklypą planuotojai padalydavo dažniau taisyklingais stačiakampiais kvartalais, kuriuose nužymėdavo sklypus miestiečių sodyboms. Vis naujiems gyventojams kuriantis miesto sienų apribotame plote, pastatai statyti vis glaudžiau, senieji sklypai dalyti tarp įpėdinių ir kita. Taip susiklostydavo labai tankiai apstatytas senamiestis. Tankiai užstatytus miestus niokodavo dažni gaisrai, karai ir kita. Vėl ir vėl atsikuriant tuose pačiuose sklypuose, panaudojant išlikusias statinių dalis bei pastatus, miestai vėl atgydavo. Tokį miestų gajumą lėmė jų privilegijuota padėtis, nemažas pelnas, gautas iš prekybos, amatų ir kita. Vėliau miestai tapo ir administraciniais centrais, vyskupų rezidencijomis ir kita. Aprimus Prūsijos urbanizacijos pirmai bangai, daugelyje vietų (prie pilių ir kitur) gyvavo miestų užuomazgos – karčemos, pirklių bei amatininkų sodybos. Pvz., 1348 Ylavoje prie pilies buvo 12 karčemų, 1373 Labguvoje – 5, 1437 Tepliavoje – 6, o Brandenburge – 9. Ten kūrėsi ir vadinamieji daržininkai (smulkieji ūkininkai). Dažnai karčemninkai buvo ir administracijos atstovai, prižiūrėję žemėvaldą, miškus bei žvejybą. Tokios bendruomenės vėliau gaudavo prekyvietės teisę. Pvz., 1514 Ylavai leista rengti metturgį, kasmetinį jomarką (vok. Jahrmarkt), o 1585 – savaitinius turgus. Pilnavertis miestas privalėjo turėti visus oficialius atributus: miesto galvą – burmistrą (vok. Bürgermeister) ir miesto tarybą (vok. Rat), teisėją ir teismą, prekyvietės teises, herbą ir antspaudą kaip savarankiškumo ženklus. Miestiečiai ir priemiesčių gyventojai (daržininkai, karčemninkai) tada tapdavo privilegijuotos miesto bendruomenės nariais. Tokie miestai įteisinti Prūsijos kunigaikštystėje: 1532 Tilžė, 1570 Geldapė, 1572 Ungura, 1583 Įsrutis. Sparčiau augantiems miestams senieji (XIII–XV a.) įtvirtinimai (apriboję nedidelius miestų branduolius) tapdavo kliūtimi tolesnei plėtrai. Aplink tokius miestus kūrėsi vis nauji priemiesčiai. Tobulėjant karybos technologijai, senieji fortifikaciniai įrenginiai nebeapgindavo nuo artilerijos ugnies. XVII–XVIII a. kai kur įrenginėti miestai – tvirtovės, miestus apjuosiant žemių pylimais su bastionais (taip įtvirtintas Karaliaučius, Klaipėda, Piliava – sostinė ir svarbiausi uostamiesčiai) ir kitaip. Kitur tokių brangių įtvirtinimo darbų nesiimta. Tai atspindėjo ir pakitusią miestų padėtį – jie buvo jau nebe savarankiškos salelės priešiškų plotų apsuptyje, o visos valstybės dalys, kurias turėjo ginti valstybės kariuomenė. Vėlesnę miestų raidą lėmė jų ekonominės ir ūkinės galimybės. Daug miestų gyvavo aptarnaudami savo kaimiškas apylinkes ir ryškiai neaugdami. Kitų miestų spartesnę raidą lemdavo jų geografinė padėtis. Prie didžiųjų vandens kelių įsikūrę miestai nuo seno buvo pranašesni už kitus iki pat XIX a. (plentų ir geležinkelių tiesimo laikų). Taip augo Karaliaučiaus uostamiestis Priegliaus žiotyse, Klaipėda pajūryje, Tilžė prie Nemuno, Labguva ir Tepliava prie Deimės. Iš Vakarų Europos gabenta druska, audiniai, geležis ir metalo dirbiniai, keičiant juos į Prūsos prekes. Į Vakarus vežti grūdai, kailiai, mediena (dar skaitykite medienos gabenimas) ir kita (dar XIII a. pabaigoje į Flandriją gabenta Prūsos mediena). Savų miestų augimą skatino Hanza. Dar 1242 Lübecko pirkliai ketino statyti Semboje prekybos miestą. Užsienio prekyba per uostus ypač išsiplėtė Prūsijos kunigaikštystei nuo 1525 tranzitu gabenant vis daugiau medienos iš Mažosios Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (iš Nemuno ir Priegliaus baseinų). Uostamiesčiuose apsigyvenę olandų, anglų ir škotų pirkliai skatino prekybą. Pvz., 1549 pro Piliavą praplaukė 116 laivų, 1623 – jau 925. 1573 atgabenta 2670 lastų druskos, 1623 – jau 23 500. Vis labiau miestų augimą skatino pramonė. Taip XVII a. krašte plito įvairių dirbinių manufaktūros, geležies kalyklos, odos ir popieriaus fabrikai, aliejaus spaudyklos, lentpjūvės ir kita. Kūrėsi audyklos ir verpyklos, dažyklos ir kita. Gumbinėje veikė vilnų turgus. 1786 Karaliaučiuje buvo 50 fabrikų su 6000 darbininkų. 1862 Rytprūsiuose buvo 29 256 pramonės darbininkai, o 1910 – jau 128 038. XVIII a. pradžioje didžiosios vokiečių kolonizacijos metais Mažojoje Lietuvoje ir Tvankstoje sukurta daug naujų (ar išplėstų) miestų: 1722 – Ragainė, Stalupėnai, Tepliava; 1724 – Darkiemis ir Pilkalnis; 1725 – Gumbinė, Širvinta ir Piliava. Taip miestų tinklas apėmė ir senąsias Skalvos bei Nadruvos žemes. Tuometinio atstatymo metu kurti kolonistų miestai (vok. Kolonialstadt), kaip Gumbinė, Darkiemis. Planuojant tokius miestus, rūpintasi ne gynyba nuo išorinio priešo (galimos apgulties ar kitų pavojų kaip kad seniau), bet racionaliu žemės ploto panaudojimu. Tokie miestai buvo taisyklingo plano, tiesių gatvių tinklo sudalyti į stačiakampius kvartalus. Prie pagrindinės gatvės ir aikštės būdavo rotušė (o Gumbinėje – ir regiono valdžios rūmai). Numatytos vietos prekyvietei, bažnyčiai ir kitiems miesto svarbiausiems elementams. Tokių miestų plano schematišką taisyklingumą kai kur pagyvindavo upės, vietovės reljefas, senieji keliai ar buvusių gyvenviečių fragmentai. XIX a.–XX a. pradžioje sparčiai augant Vakarų Vokietijos pramoniniams didiesiems miestams, Rytprūsių (ir Mažosios Lietuvos) miestai nuo jų atsiliko savo plėtros tempais. Sparčiau augo tik Karaliaučius (per tą laikotarpį gyventojų skaičius jame padidėjo apie 7 kartus, vien tik 1900–1939 padvigubėdamas ir pasiekdamas 372 164 gyventojus). Tuo tarpu Klaipėda 1941 teturėjo 43 300 gyventojų, Tilžė – 58 468 (nuo 34 539 gyventojų 1900). Mažojoje Lietuvoje ir Tvankstoje nuo XVIII a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo sparčiausiai augo Įsrutis, Karaliaučius bei Tilžė, kiek lėčiau – Gumbinė. Vidutiniškai augo Geldapė, Ragainė, Ungura, Fischhausenas, Šventapilė, Labguva, Pilkalnis, Stalupėnai, Tepliava, Vėluva. Beveik neaugo Alna, Darkiemis, Dumnava, Friedlandas, Girdava, Kreuzburgas, Nordenburgas, Ylava, Širvinta, Žintai. Mažoji Lietuva liko daugiau kaimišku kraštu, kur miestai nevyravo. 1900 visuose Rytprūsiuose buvo tik 3 dideli miestai: Karaliaučius (187 743 gyventojai), Tilžė (34 539), Įsrutis (27 787). Dar du miestai turėjo daugiau kaip 8000 gyventojų, 6 – daugiau 5000, 10 – daugiau 4000, 8 – daugiau 3000. Taupiai naudojant brangią žemę, krašto miestai buvo gana kompaktiški. Pvz., XX a. pradžioje Klaipėda valdė 1439, Karaliaučius – 4430, Labguva – 1122, Tepliava – 735, Vėluva – 2773, Ylava – 846, Žintai – 1668, Įsrutis – 4375, Tilžė – 3373, Ragainė – 2312, Pilkalnis – 910, Stalupėnai – 878, Gumbinė – 1086, Darkiemis – 767, Ungura – 2291 ha žemės. Tik miestams sparčiau plečiantis, prie jų prijunginėtos gretimos gyvenvietės, statyti nauji priemiesčiai. Miestus plėtė ir jų gyvenamąjį fondą papildydavo naujos statybos. Pvz., 1912 Klaipėdoje pastatytas 21 naujas gyvenamasis privatus namas, Smeltėje – 13, Tilžėje – 15, Ragainėje – 21. XX a. pradžioje kurtos mažųjų gyvenviečių (gyvenamųjų kvartalų) statybos bendrovės (vok. Kleinsiedlungsgesellschaften). Pvz., Tilžėje tokią bendrovę įsteigė miesto bendruomenė, Šaulių bendrija, Krašto bendrovė ir privatūs asmenys. Tokios bendrovės buvo įsteigtos ir Klaipėdoje, Ylavoje, Girdavoje, Labguvoje, Vėluvoje, Gumbinėje, Įsrutyje, Geldapėje, Stalupėnuose, Ragainėje (net 2), Pilkalnyje, Darkiemyje, Unguroje ir kitur. Tada pradėti statyti nedidelių gyvenamųjų namų kvartalai priemiesčiuose. Pvz., tokia bendrovė Klaipėdoje (vok. Memeler Wohnungsbaugenossenschaft) įkurta 1903. Joje buvo 53 nariai. 1905 ši bendrovė jau turėjo 3 gyvenamuosius namus vidutiniškai pasiturintiems tarnautojams ir 1 namą mažiau pasiturintiems. Kai kur statyti namai darbininkams, bet daugiau orientuotasi į pakankamas pajamas turėjusius tarnautojus. Gyvenimo sąlygas Mažosios Lietuvos miestuose rodo statistika. Pvz., 1917 Tilžės mieste 34 473 gyventojams teko 10 004 būstai (iš jų 20 – vien virtuvėlė, 550 – 1 kambarys be virtuvės, 2392 – 1 kambarys su virtuve, 132 – 2 kambariai be virtuvės, 3023 – 2 kambariai su virtuve, 22 – 3 kambariai be virtuvės, 1929 – 3 kambariai su virtuve, 915 – 4 kambariai, 437 – 5, 273 – 6, 122 – 7, 87 – 8, 45 – 9, 17 – 10, 40 – daugiau kaip 11 kambarių). Tada Įsrutyje 30 068 gyventojų teko 8161 būstas, Gumbinėje 11 575 gyventojų – 4294, o Klaipėdoje 26 135 gyventojų – 8360. Tuomet dažniausi buvo 2 kambarių su virtuve butai, o būstui (privačiam namui ar butui daugiabučiame name) tekdavo nuo 2,70 (Gumbinėje) iki 3,13 (Klaipėdoje) ir 3,68 (Įsrutyje) žmonių. Tad, nepaisant anuomet įprastinės socialinės bei ekonominės nelygybės, miestiečiai buvo neblogai apsirūpinę būstais. XX a. pradžioje krašto miestai buvo panašūs į Šiaurės Vakarų Europos miestus savo pavidalu (daugeliu puošnių ir didelių mūrinių pastatų), infrastruktūra (inžineriniais tinklais – vandentiekiu, kanalizacija, dujotiekiu, telefono bei elektros linijomis ir kita), įranga (grįstomis ir apšviestomis gatvėmis, aikštėmis su įvairiomis puošmenomis ir kita), komunaliniu ūkiu (visuomeniniu transportu – tramvajais ir kita), administracine sistema ir kita. Mažosios Lietuvos miestai buvo labiau vakarietiški, „miestiškesni“ už kuklius Didžiosios Lietuvos miestus (XIX a. kurtus pagal carinės Rusijos standartus). XX a. pradžioje krašto miestams padėjo jungtis išvystyti geležinkeliai ir plentai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą greituoju transportu į Karaliaučių buvo galima patekti per: 3 val. 15 min. iš Darkiemio, 2 val. iš Eitkūnų ir Tilžės, per 0,5 val. iš Vėluvos. Patogus susisiekimas su miestais ir tarp jų didino miestų reikšmę krašto ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime. Juose dažnai lankydavosi apylinkėse gyvenę lietuvininkai. XIII–XV a. Ordino valstybės miestuose gyveno beveik vien kolonistai iš Vakarų Europos. Vėliau maišantis tautoms ir kultūroms, miestuose gausėjo mišrios kilmės gyventojų ir suvokietėjusių prūsų bei lietuvininkų. Mažosios Lietuvos miestų tautinė sudėtis ryškiau kito XIX a.–XX a. pradžioje, kai ten apsigyvendavo vis daugiau išeivių iš lietuviškų kaimų. Liko žinių apie lietuvius miestiečius (pirklius, amatininkus ir kitus). Tačiau krašto miestai visad liko vokiškos kultūros, vėliau ir germanizacijos židiniais. Mažojoje Lietuvoje sparčiai plitusias technologijos naujoves, miestietiškas madas, miestų gaminius (nurungusius namudinę liaudies kūrybą) lydėjo ir vokiškos kultūros plitimas. Krašto miestai buvo europinės modernizacijos židiniais, skatinusiais Mažosios Lietuvos ekonominę, technologinę ir kitokią pažangą (tačiau kartu prarandant svarbius etninės tapatybės bruožus). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nukentėjo daug Mažosios Lietuvos miestų (nors kai kurie liko beveik nepaliesti). Jie ypač suniokoti sovietinės okupacijos metais. Buvo likviduojami ištisi senamiesčiai (kaip Karaliaučiuje, Įsrutyje), neatpažįstamai perdirbami ar nugyvenami seni pastatai, niokota miestų įranga bei infrastruktūra. Labai nukentėjo miestų architektūros paveldas. Nors Karaliaučiaus krašte miestai (kur susispietė dauguma sovietinių kolonistų) išliko geriau už kaimus, tačiau jie buvo labai sovietizuoti ir nugyventi. Suniokoti ir Klaipėdos krašto miestai (net karo nepaliesta Šilutė), įbrukant nebūdingus statinius ar nevykusiai perdirbant senuosius pastatus. Mažosios Lietuvos tradicinių miestų liekanos naikinamos ir toliau.

L: Heynicke H. Entwicklung der Ostpreußischen Städte. Königsberg, 1931; Kelletat H. Die Städte Ostpreußens. Königsberg, 1934; Borchert F. Burgenstädte Deutsches Land. Essen, 1991; Die Stadt in Preußen. Lüneburg, 1983; Purvinienė M., Purvinas M. Klaipėdos krašto urbanistinės vertybės // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Karaliaučius senoje graviūroje, 1750 / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučius senoje graviūroje, 1838 / Iš MLEA

Iliustracija: Senasis Karaliaučiaus uostas, 1840 / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiaus uosto sandėlis / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiaus sandėlio žymeklis / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėda. Danės uostas, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėda. Danės uosto sandėliai, apie 1930 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėda. Senamiesčio kiemas, apie 1930 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėda. Biržos gatvė, apie 1930 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos turgus, apie 1930 / Iš MLEA

Iliustracija: Buvusi Liepų gatvė Tilžėje, 1915 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Buvusi Hercogo Albrechto aikštė Tilžėje, 1915 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Tilžės geležinkelio stoties senasis vandens bokštas ir gyvenamieji namai, 2000

Iliustracija: Išlikę būdingi Mažosios Lietuvos miesto pastatai Gumbinėje, 2002

Iliustracija: Gumbinė – apskrities centras, miestas, 1736–1818 Lietuvos departamento centras, vėliau apygardos administracinis centras, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Girdavos gatvė su bažnyčios bokštais, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Įsruties buvusi Albrechto gatvė, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Išlikęs eklektizmo architektūros stiliaus pastatas Įsrutyje, 1995

Iliustracija: Labguvos miesto vaizdas iš prieplaukos, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Unguros pilis, 2004

Iliustracija: Unguros miesto centras, 2004