prekyvietės

prekývietės. Nuo seniausių laikų būta vietos gyventojams bei atvykėliams žinomų prekyviečių – prekybai patogių vietų ties svarbiausiais keliais, paupiuose ir kitur. Prie jų kurdavosi ir augdavo gyvenvietės. Nuo XIII a. pradžios Kryžiuočių ordino valdose planuojant miestus, jų centre būdavo numatomos didelės turgaus aikštės ties svarbiausiu pastatu – rotuše. Tankiau apgyvendinant kraštą, plečiantis prekybai pagrindinę prekyvietę papildydavo specializuotos prekyvietės: žuvų, galvijų, šieno, javų ir kitokios. Prekymečių dienomis prekiautojai (ypač smulkesnieji) įsitaisydavo ir svarbiausiuose gatvių ruožuose (pvz., Klaipėdoje), krantinėse (pvz., Karaliaučiuje). Dar plačiau prekyba išsiskleisdavo metturgių dienomis. Paupių gyvenvietėse (pvz., Šilutėje, Plaškiuose) bent dalis prekyviečių veikė pakrantėse – ten atplaukę žvejai, daržovių ir bulvių augintojai prekiaudavo iš valčių. Pakrančių prekyvietėse iš didelių valčių pievininkai ir perpirkliai iškraudavo atplukdytą šieną į ten laukusius arklinius vežimus. Svarbesnėse prekyvietėse būta įvairių įrenginių: statyti prekystaliai su stogeliais, vėliau turgaus halės. Rusnėje ir kitur prekiautojos žuvimis pasistatydavo būdas iš karčių rėmo, apdengto senų burių drobe. Greta prekyviečių ar jose kurdavosi užeigos, kur užkandžiaudavo pirkėjai ir pardavėjai. Savivaldybės rūpindavosi vandens tiekimu, sanitarinėmis sąlygomis. Pagrindinėse gyvenvietėse prekyvietes griežtai prižiūrėjo policija bei sanitarijos kontrolieriai. Dalį į prekyvietę atvežtų produktų supirkdavo perpirkliai (vėliau ekspedicijos – transportavimo firmų atstovai), produkciją iš krašto vežę į tolimesnius miestus bei žemes. Prekyvietė buvo krašto tradicinio ūkio svarbiausia grandis, jose buvo parduodama didelė dalis būrų (laukininkų, daržininkų, pelkininkų, pievininkų ir kitų) užauginto žemės ūkio kultūrų derliaus, gyvulių, šieno bei kita, žuvininkų sugautos žuvys, daug amatininkų dirbinių ir kita. Daugybė prekyviečių sukūrė ir palaikė natūralią rinkos ekonomiką, skatino prekinius-piniginius santykius (kaimiečiai, prekyvietėse pardavę savo produktus, galėjo įsigyti jiems reikalingų pramonės dirbinių, atvežtinių prekių). Prekyvietės palaikė ir svarbiausių gyvenviečių egzistenciją, skatino jų plėtrą (turgaus teisę turėjusiuose kaimuose kūrėsi prekybininkai, amatininkai, karčemų bei užeigų laikytojai bei kiti). Nacių valdymo metais nustačius privalomus maisto produktų pristatymus, laisvoji prekyba jais prekyvietėse sumenko. Svarbios buvo pasienio prekyvietės – į jas Didžiosios Lietuvos ūkininkai atveždavo pigesnių žemės ūkio produktų, miško gėrybių, amatininkų dirbinių. Prekyvietėse susitikdavo įvairių specializacijų ūkininkai bei amatininkai parduoti savo produkcijos ir įsigyti jiems reikalingų, kitų pagamintų dalykų. Čia tartasi dėl didesnės apimties pardavimų bei pirkinių, reikalingų reikmenų pristatymo. Prekyvietės buvo ir žmonių bendravimo, savotiškos pramogos (ypač atokesnių kaimų gyventojams) vieta, anuometinio visuomeninio gyvenimo svarbiausias centras. Netolygi gyvenviečių raida, geležinkelių ir plentų tiesimas, istoriniai pokyčiai skatino vienų prekyviečių suklestėjimą, kitų nykimą. Pvz., po Pirmojo pasaulinio karo atskyrus Klaipėdos kraštą labai užaugo Pagėgių prekyvietės reikšmė. Mažosios Lietuvos žmonėms buvo svarbios ir Paprūsėje buvusios prekyvietės – per valstybinėžę sieną į jas vykta įsigyti pigesnių produktų (pvz., agurkų, miško gėrybių Žemaitijoje). Nuo 1944 rudens SSRS okupavus Mažąją Lietuvą, pasitraukus daugumai vietos gyventojų (dar skaitykite pabėgėliai) tradicinė prekyviečių sistema žlugo. Pirmaisiais pokario metais įsivyravo vadinamieji juodieji turgūs, kur prekiauta ar mainyta maisto produktais, naujakurių aptiktais daiktais ar išlikusių senbuvių išsaugotomis vertybėmis. Vėliau veikė menkesnės prekyviečių, kurių veiklą labai apribojo sovietinio ekonominio-ūkinio režimo įvedimas, privačios nuosavybės likvidavimas, valstybinių sovchozų kūrimas, vadinamoji kolektyvizacija – turėto ar krašte rasto turto faktinis nusavinimas.

Dar skaitykite Klaipėdos prekyvietės.

L: Tatoris J. Klaipėdos prekyvietės // Statyba ir architektūra, 1981, Nr. 8, p. 22–23.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Tradicinis turgelis Klaipėdos teatro aikštėje, iki 1939 / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Prekyba malkomis Klaipėdos naujojo turgaus aikštėje, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų