prekymetis
prekýmetis, turgus vykdavo kelis kartus per savaitę, pvz., Geldapėje pirmadieniais ir trečiadieniais. Specializuoti prekymečiai (dar skaitykite metturgiai) vykdavo tik kelis kartus per metus. Pvz., Ylavos apskrities miesteliuose Toravoje, Mülhausene, Ūdravangyje per metus galėjo vykti tik 4 arklių ir galvijų ir 2 smulkios prekybos prekymečiai (vadinamieji jomarkai). XVII a. Prūsijos valdovai suteikdavo krašto miestams ir miesteliams teises rengti turgus kasdien, kas savaitę arba kelis kartus per metus. Pvz., 1665 VIII 14 Friedrichas Wilhelmas suteikė Stalupėnams teisę 2 kartus per metus surengti papildomą turgų (pirmadienį po Mykolo dienos ir pirmadienį po Švenčiausiosios Trejybės savaitės), dalyvauti galėjo vietiniai ir atvykėliai prekeiviai bei pirkliai. Nuo prekymečio priklausė dalies gyventojų ir miestų pajamos. Prekymetis rūpėjo daugeliui krašto žmonių – periodinėje spaudoje, kalendoriuose ir kitur skelbti būsimų prekymečių metiniai grafikai: kada, kur, ir koks vyks turgus. Pagal tai planuoti būsimi pirkiniai, žinota, kada ir kur vežti parduoti savo produktus ir prekes. Pvz., Kryžionuose prekymetis vykdavo tik kartą per savaitę. Tarpukariu (nuo gegužės 1) prekyba prasidėdavo jau 5.30 val., žiemą prekiauta vėliau. Daug prekiauta sviestu, kiaušiniais, paršiukais ir žuvimi. Didmeninėmis kainomis svaras sviesto kainavo 1,15 markės (M), o mažmeninėmis – 1,30; svaras vištienos – 0,60 ir 1,80–2,50 M. Pavasarį prekiauta sėklomis ir sodinukais. Vaismedžiai kainavo po 2 M už 1; svaras baltųjų dobilų sėklų kainavo 80–90 pfenigų (Pf), raudonųjų – 85–95 Pf, žaliųjų – 1,30–1,40 M. Svaras šviežių ungurių kainavo 1,20 M, rūkytų – 1,60–2,00 M, šviežių starkių – 50–60, lydekų – 40–50, vėgėlių – 35–40, ešerių – 25 Pf. Pašarinių stintų pardavinėta mažai ir brangiai (2,50–3,00 M už šėpelį). Svaras kiaulienos didmeninėje prekyboje kainavo 41–42 Pf. Mažmeninėmis kainomis 1 paršelis kainavo 16–20 M, salotų gūžė – 25–30 Pf, 2 ryšeliai ridikėlių – 25 Pf, ilgi agurkai – po 60–70 Pf., centneris šieno – 2,40 M, ąžuolo rąstai – 15 M už kapą, malkos – 7,50 M už m3. Skaisgiriuose prekymečiai veikdavo kiekvieną ketvirtadienį, ten atvykdavo pirkliai iš Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos ir kitur. Jį išgarsino kiaulių prekymetis, užimdavęs apie 20 margų plotą. Čia prekiauta ir kitais galvijais, arkliais, prekyba vyko ir šeštadieniais. Tarpukariu kiekvieną šeštadienį pakrovinėta apie 15 vagonų su supirktomis kiaulėmis vežti į Berlyną ir Saksoniją. Vaisių ir daržovių prekymetis Skaisgiriuose vadintas sviesto prekymečiu (vok. Buttermarkt), nes čia prekiauta ir sviestu (dar skaitykite maisto pramonė). Apie 1930 Šilutėje, be antradienio, buvo įvestas ir šeštadienio turgus. Į jį suvažiuodavo ne tik Šilutės apskrities, Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio valsčiaus, bet ir tolesnių Žemaitijos vietų ūkininkai bei prekybininkai. Geldapėje būta ir arklių turgaus. Veislinius arklius registruodavo. Daugiausia pardavinėta kumelių, mažiau – jaunų išromytų arklių, eržilų. Įtartinos reputacijos žmonės jais mainikaudavo. Prastus arklius pravardžiuodavo kuinais, ožiais, vargšėmis katėmis, menkais kaip skruzdėmis, išbadėjusiomis ožkomis, per klaidą iškastruotaisiais, arkliapalaikiais. Į turgų vykdavo ir žmonių pažiūrėti. Pirkliai su geltonais paltais ir lazdomis pražiodydavo arklius, apžiūrėdami jų sukandimą, dantų būklę, pagal kurią spręsdavo apie gyvulio amžių. Apčiupinėdavo užpakalinę arklio dalį ir sąnarius, tikrindavo, ar gyvulys nešlubuoja, neturi dusulio. Bandydami pajodavo ristele tam tikrą atstumą. Arklio savininkas stengdavosi išgirti prekę, o pirkėjas ieškodavo trūkumų. Būta įvairių nerašytų taisyklių. Kai po ilgų derybų pardavėjas ir pirkėjas susitardavo, tai sukirsdavo rankomis ir sudarydavo raštišką sutartį. Pagal seną paprotį priklausydavo ir magaryčios – sandėrio užgėrimas smuklėje. Senais laikais prekybos etiketas buvęs dar sudėtingesnis – ką nors nupirkusiajam pirklys dar įteikdavęs papildomą dovanėlę (dažniau kaspinų ar kita žmonai bei dukroms), svarbiam pirkėjui tekdavo didelės vaišės. Arkliais prekiaudavo čigonai, kurie dažnai sukčiaudavo – įsigytą kuiną sugebėdavo įvairiomis gudrybėmis atjauninti ir brangiai parduoti. Pvz., maltus pipirus, sumaišytus su muilu, pūsdavo po uodega ir kuinas virsdavo karštakrauju žirgu. Arseną naudodavo arklių kvėpavimo takų uždegimams slopinti. Nuodingas arsenas naudotas trumpalaikiui akių ir kailio žvilgesiui. Seni nuvaryti kuinai su išsikišusiais šonkauliais vėl tapdavo apvalainais, kai jiems per išeinamąją angą su vamzdeliu pripūsdavo oro, nors jis greitai pasišalindavo. Žirklėmis, batų tepalu, šepečiu arkliui padarydavo šukuoseną. Chroniškas kojos sąnarių uždegimas maskuotas įkalus vinių į kanopas; arklys šlubuodavo visomis keturiomis ir tai atrodydavo kaip normali eisena. Patobulinti arkliai būdavo labai pikti, kandžiodavosi, priešindavosi, spardydavosi, puldavo kitus arklius. Čigonų apgautas žmogus turėdavo ne tik nuostolių, bet ir patirdavo aplinkinių patyčias, todėl arklių įsigijimas buvo labai atsakingas darbas. Dauguma arklių pardavėjų elgdavosi sąžiningai. Pirkdami arklį, žmonės dažnai kviesdavosi pagalbon arklių žinovus, kurie padėdavo įvertinti pirkinį. Prekiauta ypatingų veislių kriaušėmis (Rytprūsiuose vad. Kruschke): citrinų ar aukso spalvos gelsvumo, vidutinio dydžio, puikaus skonio, sultingų ir aromatingų. Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje vykdavo arklių, gyvulių ir kiti turgūs, kartu ir metinė šventė (vok. Kruschkejahrmarkt). Iš visų apylinkių žmonės arklių traukiamais vežimais ar dviračiais suvažiuodavo į Geldapę. Aikštėje grodavo orkestrai, rylos. Būdavo rodomi įvairūs triukai, sukdavosi grandininės karuselės, velnio ratas, sūpuoklės, važinėdavo vaiduoklių traukinys, žmonės lankydavo veidrodžių kambarį ar labirintą. Pardavinėdavo balionus, trimitus, skardines fleitas, dūdeles, švilpukus, būgnus, medines tarškynes, terkšles. Vengrai ar kiti atvykėliai pardavinėdavo smulkmenas (petnešas, sagas, skutimosi peiliukus, šukas, veidrodėlius, plaukų suktukus, gumines juosteles, siūlus, adatas). Smalsiems žiūrovams už pinigus rodydavo labai didelius ar nepaprastai plaukuotus žmones. Magas vaizduodavo esą pjūklu perpjovė merginą. Pasirodydavo ugnies, špagų, peilių rijikai, liliputai ir fokusininkai, ekvilibristai, hipnotizuotojai. Būrėjai turėdavo pagalbininką – vandens vamzdyje panardintą žmogaus figūrėlę (vad. astronomą), kurią galėdavo judinti. Kortelę su ateities pranašyste iš medinio krepšio ištraukdavo papūga. Prekeiviai šūksniais reklamuodavo prekes ir ragindavo jas pirkti. Stipriems vyrams buvo skirtas prietaisas raumenų jėgai išmėginti: trenkus su kūju į svirties petį, sija į viršų šokdavo katė; jai pasiekus stabdžių trinkelę, pasigirsdavo trenksmas; 3 kartus laimėjęs gaudavo premiją – popierinių gėlių. Pardavinėti ryškiai raudoni obuoliai, kokosiniai dribsniai, mėtiniai ir salykliniai saldainiai, karamelės, gaminiai iš saldymedžio šaknies, saldžiavaisio pupmedžio vaisiai, šokolado plytelės, kristalizuotas cukrus, ledinukai, cukraus vata. Prekiauta įvairiais kepiniais: tešlainiais, Karaliaučiaus marcipanais, meduolinėmis širdelėmis su cukriniu glajumi. Iš stumiamų dviračių vežimėlių pardavinėti įvairių skonių ir spalvų ledai. Vaikai galėdavo truputį pasilinksminti, nes gaudavo iš tėvų kišenpinigių.
L: Baranski H. Der Goldaper Kruschkejahrmarkt // Der redliche Ostpreuße. 151. Jhrg.; Pferdemarkt in der Kreisstadt Goldap // Der redliche Ostpreuße. 153. Jhrg; Der Kreis Goldap. Würzburg, 1965; Der Kreis Preussisch-Eylau. Verden, 1983; Tilsiter Allgemeine Zeitung. IV 24, 1936; Ebenroder (Stallupönen) Heimatbrief. 39. F., 2002; MLEA.
Iliustracija: Garsieji Tilžės arklių turgūs Nemuno pakrantėje / Iš MLEA
Iliustracija: Garsieji Tilžės arklių turgūs užmiestyje / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilderbuch“, 1936
Iliustracija: Karaliaučiaus žuvų turgus, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Prekyba marių ir laukų gėrybėmis iš kuršvaltės Šyšos upės pakrantėje, Šilutėje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Iškraunamos smulkios stintelės pašarams / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilderbuch“, 1936
Iliustracija: Prekyvietė ant Priegliaus kranto Karaliaučiuje / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Klaipėdiškės laukininkės prekiauja gatvėje savo rankdarbiais / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilderbuch“, 1936