turgus

tugus, prekių pardavimas tam tikromis dienomis ir tam tikrose vietose; pačios prekyvietės. Iš pradžių prekės turguje buvo mainomos, vėliau – parduodamos, dažniausiai pačių gamintojų. Pirmieji turgūs atsirado prie didesnių pilių, papiliuose bei patogiose prekybos kelių vietose, kur žmonės pirkdavo ir parduodavo gaminius. Kūrėsi prekių sugabenimo centrai, kurių pagrindu mezgėsi protomiestai, žymiausias – Trusas. Prūsų žemėse vykę turgūs 1004 istoriniuose šaltiniuose vadinami žmonių būriais. XIII a. plintant Magdeburgo teisei prūsiškų žemių miestuose klostėsi turgaus reglamentai, atsirado leidimai privačių savininkų žemėse turėti savaitinius turgus, kelis prekymečius miestuose ir jormarkus, drausta prekiauti už turgaus ribų. 1340 Prūsų teisyne nurodyta tvarka, kaip elgtis pas žmogų radus pavogtų daiktų: jeigu žmogus sakosi tuos daiktus pirkęs, bet negalįs pardavusio žmogaus surasti, pirkimą patvirtina pats daikto šeimininkas ir kiti žmonės, kurie pirkimą užgėrė (užgėrimas – senovinis sutarties patvirtinimo ritualas); taip jis išteisinamas, bet praranda nupirktą vogtą daiktą. Prekybininkai mokėdavo muitus, mokesčius už vietą ir prekių asortimentą. Šios įplaukos sudarydavo dideles miestų pajamas. Pirkliai prie turgų įrengdavo sandėlius, smukles. Turguje nuo stalų, iš vežimų ir krautuvėlių buvo prekiaujama maisto produktais (žuvimi, degtine, prieskoniais, tabaku, cukrumi ir kt.), įvairiais amatininkų dirbiniais ir jų žaliavomis (kanapėmis, linais, karnų virvėmis, šeriais, oda, audeklais, mediena, metalo dirbiniais ir kita). Gyvulių turgūs kūrėsi miestų pakraščiuose. Turgaus aikštė buvo suskirstyta pagal prekių pobūdį (žuvų, grūdų, daržovių, sviesto, kiaulių, malkų ir kita.). Dideliuose miestuose turgūs būdavo ne vienoje vietoje, neretai juose būdavo perparduodamos mažuose turguose pigiau įsigytos prekės. Turgų karčemose buvo gaminami ir pardavinėjami alkoholiniai gėrimai; jose pirkliai sudarinėdavo prekybines sutartis, jas patvirtindami gerdavo magaryčias. Turgaus karčemoje būdavo patalpos pirkliams apnakvindinti. Nuolatinių turgų atsiradimas turėjo įtakos miestų ir miestelių plėtrai. Dalis turgų veikė nelegaliai, nes neturėdavo tam būtinų privilegijų, iki XVII a. vidurio toks buvo Šilutės turgus, dėl to kitų turgų šeimininkai jį skųsdavo valdžiai, pastaroji į tai žiūrėjo atlaidžiai. 1596 birželį Rusnės ir Verdainės evangelikų liuteronų kunigas skundėsi sekmadieniais vykstančiais turgumis Rusnėje, Įsėje, Kaukėnuose, Katyčiuose, Priekulėje ir Šilokarčemoje. 1597 I 5 Klaipėdos didžiojo valsčiaus (vok. Hauptamt) valdyba leido čia atvykti iš Žemaitijos su kanapėmis, linais, mezginiais, lietuviškais drabužiais, audiniais, ąžuolo ruošiniais, rugiais duona, t. p. leido Rusnės, Žiokų, Labguvos žvejams prekiauti žuvimi. XVII a. iš tokių turgų į Žemaitiją buvo išvežama degtinė, cukrus, druska, geležies gaminiai, apyniai, žuvis, prieskoniai, tabakas, cukrus. Iš jų į Klaipėdą ir Karaliaučių buvo gabenama žemaitiškos karnos, šeriai, sviestas, dažomosios žolelės, paukščiai, kailiai, odos, linai, mėsa, išdarinėtos žąsys, siūlai, kanapės, riešutai, medus, sėmenys, taukai, vaškas. Prūsijos pirkliams ir gyventojams buvo gerai žinomi Žemaitijos pasienio turgūs. 1541–1545 jie iš Tilžės keliavo į turgus Tauragėje, Abelline, Šilalėje (Schillelen), Kvėdarnoje (Quedden), Laukuvoje (Laukis Turgo), Vainute (Waynutte). Pasienio prekybai reikšmingi ir nuo XVII a. pradėję Žemaitijoje veikti Palangos, Gargždų, Švėkšnos turgūs. Iki pat XIX a. daugelis turgų vykdavo vienąkart per savaitę – prasidėdavo pirmadienį prieš pietus ir baigdavosi antradienį iki pietų. Ilgainiui jų daugėjo iki 2 per savaitę. Prekymečių arba mugių, trukusių savaitę ar ilgiau, ilgą laiką buvo 3 kartus metuose, vėliau jų daugėjo. XX a. vieni didesnių turgų buvo Šilutėje ir Klaipėdoje, juose prekiauta žuvimi, šeštadieniniuose turguose ūkininkai prekiaudavo maisto produktais. Klaipėdos apskrities ūkininkai XX a. pradžioje dažniau vykdavo į didesnį (šeštadienio) turgų, ten parduodavo sviestą, kiaušinius, vaisius ir kita. Vasaros gale parduodavo jaunus gaidukus ir vištų perteklių. Šias daugiausiai pirkdavo žydės – papūsdamos į subinę, sužinodavo vištų amžių. Būrai prekiaudavo iš kiocelių, Turgaus gatvėje stovėję keturiomis eilėmis. Žuvininkė Andė Tydekienė iš Karklininkų žuvis į Klaipėdą atveždavo su tekiniu (vienračiu vežimėliu); žuvininkės sėdėdavo šalia turgaus halės. Būta gyvulių, paršelių, šieno, arklių turgų. Pastarojo gausą lėmė išplėtotas žirgininkystės ūkis Mažojoje Lietuvoje (Trakėnų žirgynas), ypač XIX a., kai trakėnų veislės žirgus pirko Vokietijos kariuomenė. Vasarą turgūs paprastai prasidėdavo 7 val., žiemą – 8 val. Apie turgaus dienos pradžią ir pabaigą pranešdavo iškeliama ir nuleidžiama vadinamoji turgaus vėliava. Kokia nors kita prekybinė veikla kitokiu laiku pagal turgaus nuostatus buvo draudžiama ir baudžiama.

Dar skaitykite Klaipėdos prekyvietės.

L: Jurginis J. Feodalinės Lietuvos miestų tyrinėjimai // Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 5 (4). V., 1977; Sembritzkis J., Bittens A. Šilokarčemos apskrities istorija. Šilutė, 2008; Elertas D. Pasienio prekyba – Gargždų miestelio kūrimosi prielaida: Gargždų istorija iki 1795. Klaipėda, 2009; Forstreuter K. Die Memel als Handelsstraße Preußens nach Osten. Königsberg, 1931. Wielka encyklopedia PWN, t. 27, Warszawa, 2005; MLEA.

Tomas Čelkis

Martin Tydecks

Iliustracija: Turgaus diena Rytprūsiuose / Iš MLEA

Iliustracija: Valstiečių turgus Klaipėdoje, iki 1944 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Tilžės turguje prekiaudavo tiesiai iš vežimų / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilder Buch“, 1936

Iliustracija: Tilžės turguje, apie 1930 / Iš MLEA