Magdeburgo teisė

Mãgdeburgo téisė, miestų savivaldos arba municipalinė teisė. Šiaurės Rytų ir Vidurio Rytų Europoje dar vadinta magdeburgine, arba Vokiečių teise. Dar 1188 arkivyskupo Wichmanno privilegija fiksavo kai kurias lengvatas Magdeburgo miesto miestiečiams. Magdeburgo teisės pagrindą su kitomis sudarė XIII a. III–IV dešimtmečio vokiečių paprotinės teisės rinkinys, vadinamasis Saksų veidrodis (vok. Sachsenspiegel, lot. speculum saxonum). Magdeburgo teisė miestams garantavo nepriklausomybę nuo Bažnyčios hierarchų ir feodalų. Magdeburgo teisę turinčiuose miestuose buvo: 1) laisvųjų piliečių bendruomenė; 2) prekyvietė, kurioje kasdien buvo prekiaujama; 3) atskira teisminė apygarda; 4) miesto gyventojams garantuotos mokesčių bei ūkinės lengvatos; 5) savivaldos galimybė. Miestiečiai (daugiausia amatininkai ir pirkliai) rinko miesto tarybą ir burmistrą. Pvz., 1295 Magdeburge dirbo 11 tarėjų ir 1 metams išrinktas burmistras (vok. Bürgermeister). Jie tvarkė miesto vidaus gyvenimą, amatus ir prekybą, su matais ir saikais susijusius klausimus, leido vilkierius. Magdeburgo teisės svarbi ypatybė – turėti savą miesto tarybą ir atskirą teismą. Pagrindinis teismas buvo iki gyvos galvos savo pareigas einančių suolininkų teismas, sprendęs daugelį baudžiamųjų ir civilinių bylų. Miestų rotušės (vok. Rathaus) savo reikšme prilygo katedroms ir pilims (apie kurias kūrėsi gyvenvietės). Magdeburgo teisė garantavo miestams prekybos, amatų apsaugą ir laisvę. Pirmiausia gynė savus miestiečius, bet ja galėjo pasinaudoti ir kitų šalių pirkliai bei amatininkai, todėl miestuose steigėsi tarptautinės bendruomenės. Magdeburgo teisė neturėjo griežtai nustatyto kodekso, tvarkytasi pagal atskirų miestų vietines sąlygas. Toks Magdeburgo teisės lankstumas palengvino jos plėtrą. Vidurio ir Rytų Europoje ją skatino vokiškoji kolonizacija ir Hanza. Išskiriamos 3 Magdeburgo teisės plitimo zonos: 1) pačių vokiečių gyvenama teritorija (vidinė kolonizacija); 2) su jais besiribojanti slavų gyvenama erdvė; 3) Haličas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK). Prūsija (kurioje susiklostė Magdeburgo teisės atmaina Kulmo teisė) iš dalies priklausė pirmajai zonai. Magdeburgo teisės plėtra vyko padedant vietiniams kunigaikščiams ir žemvaldžiams. Naujųjų kolonistų (nepaisant jų kilmės, gamybinės veiklos pobūdžio, socialinės padėties) teisė vietos gyventojų ilgainiui suvokta kaip bendra Vokietijos teisė. Naujakuriai įgydavo asmens laisvę, teisę paveldėtinai valdyti žemės sklypą, turėti prievolių lengvatų, atskirą teismą ir kita. Magdeburgo teisę gavęs miestas galėdavo būti savarankiškesnis ir laisvesnis, su siuzerenu jį tesiejo tam tikros privilegijos. Tačiau neretai tarp motininių ir Magdeburgo teisę perėmusių miestų kildavo konfliktai. Per Lenkiją ir Kryžiuočių ordiną Magdeburgo teisė plito į LDK. Labiausiai Mažosios Lietuvos miestuose Magdeburgo teisė paplito XVI a. Gavusius Magdeburgo teisę miestus valdžia atleisdavo nuo daugelio mokesčių, išskyrus mokesčius valdovui (mokestis būdavo nustatomas atsižvelgus į miesto turtingumą). Magdeburgo teisės reikšmė miestams sumažėjo XVII–XVIII a., savivalda susirūpinta XVIII a. pabaigoje. Kai kurių miestų turėta Kulmo teisė laikoma Magdeburgo teisės modifikacija. Dar Lübecko teisė.

L: Gelžinis M. Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva. Vilnius, 1996; Karpavičienė J. Magdeburgo teisė: ištakos ir transformacijos // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. T. III. Vilnius, 2001.; Kiaupa Z. Lietuvos miestų savivalda XIV–XVIII a. // Lietuvos heraldika. Vilnius, 1998; Kroeschell K. Deutsche Rechtsgeschichte. Bd. 1. Opladen, 1992.

Jolanta Karpavičienė

Ingė Lukšaitė

MLEA

Iliustracija: Magdeburgas, XVII a. graviūra