vilkierius

vilkierius (vok. Willkür, lot. statutum, plebiscitum, coniuratio, lenk. wilkierz), viduramžiais reiškė pasirinkimą pagal savo valią ir apibrėžė vokiečių teisę turinčių miestų vidaus nuostatų rinkinius (statutus). Ši reikšmė paplito ir Kryžiuočių ordino valstybėje, nors vilkieriais vadinti ir Ordino didžiojo magistro potvarkiai (vok. Willekorehomeisters) ar Ordino krašto nuostatai (vok. Landeswillkür). Ordino valstybės miestų vilkieriai pradėti skelbti XIII a. pabaigoje: ankstyviausi išlikę rankraštiniai vilkieriai yra Naujosios Torunės (apie 1300), Marienburgo (1365), Senojo Karaliaučiaus miesto (apie 1385), Karaliaučiaus (1394), Kulmo (apie 1400), Dancigo (1435–1448). Iš pradžių vilkierius skelbdavo Ordino didysis magistras ar kiti valdžios organai. Stiprėjant miestams vilkierių leidimo iniciatyvą perėmė miestų tarybos, todėl Ordino įtaka miestų vidaus gyvenimui ilgainiui apribota ir likviduota. Vilkieriai reglamentavo miestų administravimą, vidaus tvarką, teismų sąrangą bei veiklą, miestiečiams aktualias teisinių santykių sritis, ypač baudžiamąją teisę, prekybą, amatus, priešgaisrinę apsaugą, higienos bei sanitarijos priemones. Miestų vilkieriai iš pradžių buvo skirtingos apimties (nuo keliasdešimt iki 150 straipsnių), nuolat pildyti. Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Konrado von Jungingeno 1394 Marienburge sukviestame miestų (Karaliaučiaus, Torunės, Kulmo, Elbingo ir kitų) atstovų suvažiavime nustatytas pavyzdinis apibrėžtos struktūros bei turinio vilkieriaus etalonas, kuris kiekviename mieste vis dėlto buvo savaip pritaikytas bei išplėtotas. Vilkieriai sankcionavo lokalius teisinius papročius ir juos papildydavo, todėl laikomi vienu iš miesto teisės šaltinių. XVI a. stiprėjant Kulmo teisės kodifikavimo tendencijoms, vilkieriai atliko ir šios teisės revizavimo bei pritaikymo vietinėms sąlygoms funkcijas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinomas 1551 Vilniaus vilkierius Kaune ir kituose miestuose.

L: Kiaupa Z. 1551 m. ir 1620 m. Vilniaus vilkierai ir jų taikymas LDK miestuose // Jaunųjų istorikų darbai, kn. 1. V., 1976; Voigt J. Geschichte Preussens von den ältesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Ordens. Bd. 6. Königsberg, 1834; Simson P. Geschichte der Danziger Willkür, Danzig, 1904; Ebel W. Die Willkür. Eine Studie zu den Denkformen des älteren deutschen Rechts, Göttingen, 1953; Maciejewski T. Wilkierze miast lokowanych na prawie chełmińskim w państwie zakonnym (do 1454 r.) // Studia culmensia historico-juridica czyli księga pamiątkowa 750-lecia parwa chełmińskiego. T. 1. Toruń, 1990; Schmidt-Wiegand R. Willkür // Handwörterbuch zur deutschen Rechtsgeschichte. Bd. 5. Berlin u.a., 1998.

Jolanta Karpavičienė