prekyba

prekýba. Nuo seniausių laikų prekių mainai vyko tarp baltų ir tolimesnių genčių. Ypatinga prekė buvo gintaras. Romos imperijos laikais (100 iki Kr.–400) vyko intensyvi prekyba gintaru. Jos dėka Prūsoje atsirado Vakarų, Pietų, ir Rytų kraštų dirbinių (ypač daug jų aptikta Semboje). Krašte rastos monetos iš Bagdado liudija apie prūsų prekybą su arabais. Apie 800–1200 prūsai aktyviai prekiavo su vikingais, Vakarų Europa, Kijevo Rusia. Iki IX a. reikšmingas prekybos ir verslo centras buvo Drūsuo miestas (iš jo prekiauta su Rytų ir Šiaurės kraštais); jam dėl vikingų antpuolių žlugus prekybos centras persikėlė į Kaupą. 1230 įsibrovus Kryžiuočių ordinui, tradiciniai prekybos ryšiai sutriko, iki XIV a. ją trikdė religinė nesantaika. Popiežiai ne kartą draudė pagonių-baltų ir Vakarų krikščionių tarpusavio prekybą; tik Kryžiuočių ordinas teigė turįs popiežiaus Aleksandro IV 1257 privilegiją, leidusią parduoti ir pirkti prekes kur tik nori. 1262 popiežius Urbonas IV uždraudė pajūrio krikščionims parduoti pagonims ginklus, geležį ir medį. Ordino laikais susiklostė savitas importas bei eksportas į Vakarų Europą. Svarbi eksporto prekė nuo seniausių laikų buvo mediena; daug prekiauta žemės ūkio produktais (ypač rugiais), pašarais, keramika. 1257 Klaipėda gavo Lübecko teisę, bet dėl karų prekyba ilgą laiką ten negalėjo plėtotis; 1273–1293 nereguliari prekyba vyko tarp Klaipėdos ir Wismaro bei Lübecko. Svarbūs prekybos uostai buvo Piliava, Dancigas. Karaliaučiuje telkėsi Ordino vidaus prekyba (dar skaitykite Hanza). XIV a. pabaigoje prekyba druska su Livonija vyko per Klaipėdą. Taikos su Prūsija ir Livonija sutartimi (1390) Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas užtikrino pirklių ir jų prekių saugumą, žemaičiams pažadėjo laisvą prekybą ir pagalbą. Ordinas už tai Ragainės ir Jurbarko pirkliams leido laisvai įvažiuoti į Klaipėdos prekyvietes. 1393 žemaičiams vėl sugriovus Klaipėdą, prekyba atkurta 1398 Salyno sutartimi. Prekyba (Dancigo dėka ir Klaipėdoje) suklestėjo Prūsijos kunigaikštystės laikais, jos nenutraukė XV a. dažni kaperiavimai (prekybos laivų grobimas jūroje). Tuomet prekyba vyko per lygerius (vok. Lieger). Rudenį jie atvykdavo laivais su prekėmis, Klaipėdoje praleisdavo žiemą, o pavasarį grįždavo į Dancigą, Lübecką ar Nyderlandus. Svetimšaliai neturėjo teisės patys prekiauti, už atitinkamą užmokestį jiems tarpininkaudavo Klaipėdos pirkliai. Tokia prekyba lygeriams buvo labai pelninga; netrukus jie tapo Anglijos, Danijos, Nyderlandų, Škotijos, Švedijos įmonių agentais, supirkdavo reikalingas prekes iš krašto ir Žemaitijos kaimų. Kai kurie pirkliai ir agentai apsigyvendavo Klaipėdoje su šeimomis; taip čia įsikūrė įvairių šalių bendrovės ir agentūros. Į miestą atvykę prancūzai ir vokiečiai vertėsi prekyba ir amatais, prekiavo pelenais. Šilokarčema (Šilutė) ir Rusnė XV–XVI a. žinotos kaip prekių sandėliavimo vietos. Išlikę Nemuno muitinių postų dokumentai liudija apie prekybos su LDK mastus. Klaipėdos prekyboje vyravo anglai. Vis daugiau jų bei škotų apsigyvendavo mieste (taip jie išvengdavo muitų). Miesto eksportą sudarė mediena (Vakarų Europoje garsėjo Baltic Timber medienos rūšis – pasaulinės reikšmės lietuviška prekė), javai, kanapės, siūlai, vaškas, kailiai, lajus ir kita. Importuoti metalo dirbiniai, cukrus, druska, vynas, silkės, vaisiai. Jūrų prekyba buvusi plataus masto (pvz., 1791 jūreivių maitinimui skirta 1600 jaučių). 1792 iš Klaipėdos išplaukė 1030 laivų (daugiau nei 1/2 sudarė Didžiosios Britanijos laivai). Rusų grafas apie to meto Klaipėdą rašė: Daugybė didelių jūros laivų, kuriais upė užpildyta, iškraunami ir įkraunami, mažesni laivai, kuriais miestui gabenamas maistas ir prekybos daiktai, laivų ponai, jūrininkai, pirkliai, darbininkai, lietuviai, rusai, žydai, lenkai, anglai judriame sąmyšyje per kits kitą spaudžiami; toliau laivų taisymas, prekių judėjimas, muitinės tarnybos darbai ir šimtas vėjo malūnų, kurie miesto pakraštyje nuolatos juda – šitai visa sudaro nepakeičiamą gyvenimo ir veikimo vaizdą, kad net dėl to greitai ir šios apylinkės pilkumą pamiršti. Prekių daugiau eksportuota nei importuota. Prekyba vertėsi ir filosofo I. Kanto senelis (balnų meistras Klaipėdoje) bei tėvas (Verdainės karčemininkas). XVIII a. valdžia pradėjo reguliuoti prekybą grūdais, siekdama ekonominės ir politinės naudos, sudarydama jų atsargas. 1853–1856 Rytprūsių uostuose prekyba suklestėjo dėl Krymo karo; dėl Rusijos uostų blokados visos prekės į Rusiją plukdytos per Dancigą, Karaliaučių ir Klaipėdą. Iš ten jos vežtos sausumos keliais. Iki ir po Pirmojo pasaulinio karo krašto pagrindinių prekių apyvarta vyko su etnine Vokietija ir kaimyninėmis šalimis. Karaliaučiuje itin aktyviai prekiauta grūdais, linais ir oda iš Rusijos imperijos. Žemaitijoje nederlingais metais (pvz., 1867–1868) pirkliai iš ten vykdavo pirkti javų į Klaipėdą. Rytprūsių pirkliai Žemaitijoje samdydavo tarpininkus, kad ten supirktų kiaules ir atvarytų jas prie sienos. Klaipėdos uostas negalėjo varžytis su Karaliaučiaus uostu (pvz., 1924 per šį pervežta apie 1,4 mln. tonų prekių, per Klaipėdos – tik apie 440 000 t). Mažojoje Lietuvoje prekyba (kaip ir pramonė bei amatai) koncentravosi žemės ūkio ir miškų produkcijos pramonės srityse. Medienos apdirbimo, celiuliozės pramonės įmonių, malūnų, plytinių, pieninių, alaus daryklų, cukraus fabrikų produkcija prekiauta krašte, ji gabenta svetur. Maisto produktais Rytprūsiai intensyviai prekiavo su Prūsijos kitomis provincijomis. Krašte prekyba dažniau užsiiminėjo kitataučiai. XX a. pradžioje žemės ūkio produktus, javus, bulves supirkdavo ir pardavinėdavo dideli kooperatyvai. Smulkia prekyba vertėsi dažniausiai žydai. Vidaus prekyba vyko turguose, o vėliau ir krautuvėse. Steigtos prekybos įmonės. Pradėta mokyti prekybos mokyklose. Viena seniausių Karaliaučiaus prekybos įmonių – 1801 IV 1 Fridricho Reinholdo Haeblerio įkurta bendrovė Gewürz-, Materialien- und Drogeriehandlung [prieskonių, medžiagų ir kosmetikos parduotuvė], vėliau prekiauta ir saldumynais, likeriu, kolonijinėmis prekėmis. Nuo 1861 garsėjo Gebrüder Siebert [brolių Siebertų] parduotuvė, kur prekiauta medžiagomis, drabužiais, patalyne, užuolaidomis, trikotažu, batais ir kitkuo. Daugumą maisto produktų karaliaučionys pirkdavo gausiose prekyvietėse, į kurias bulves, daržoves, žuvis ir kita valtimis iš Nemuno deltos ir Priegliaus baseino atplukdydavo lietuvininkai ir kiti, prekiavę iš valčių ir krantinėse sukrautų krepšių. Tarp daugelio medienos pirklių darbavosi ir Šmakaitis (Schmakeit & Co). 1907 Karaliaučiuje veikė 4489 prekybos įmonės. XIX a. pradžioje Tilžė intensyvia prekyba nepasižymėjo. Prekes atplukdžiusių valtininkų čia laukė daug suvaržymų: reikėjo mokėti krantinės mokestį (po 2 auksinius nuo kiekvienos valties, 4 guldenus sudarė tilto mokestis), krante nebuvo galima kurti ugnies; jiems trukdė stipri srovė, nešusi valtis. Vėliau prekyba Tilžėje labai išsiplėtė. Pirmieji žymesni lietuvininkų prekybininkai iškilo Tilžėje. Pvz., Stulbeikyje prie Tilžės apie 1853 lietuvininkas Mikas Genys įsteigė tabako malūną. Apie 1878 Dovas Pėteraitis atidarė manufaktūros prekių krautuvę. Mikas Stakelis vertėsi galanterijos ir kita, Mikas Banaitis – laikrodžių ir kita smulkia prekyba. 1907 Tilžėje veikė 1035 prekybos įmonės (nuo smulkių parduotuvių iki stambių tarptautinių prekybos tinklų). Pirmojo pasaulinio karo metu Tilžėje aktyviai prekyba vertėsi manufaktūrininkai Mikas Plota, Martynas Smalėjus, Otto Subaitis, Mikas Gudaitis. M. Plota ir M. Smalėjus t. p. buvo Klaipėdos Kadgiehno prekybos namų padėjėjai, jie leido ir lietuviškus reklamos kalendorius. Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių prekybos centras iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą. Apie 1925 Tilžėje dar veikė Šervaičio (Richard Scherwat) stiklo prekių krautuvė, Raudžio (Rob. Raudies) parduotuvė (1 lentelė).

Klaipėdoje apie 1895 Ansas Kunkis turėjo smulkių prekių krautuvę ir skelbėsi Martyno Jankaus sueiliuota reklama: Klaipėdoj pas A. Kunkelį / gauni visko, ko tik reik: / Peilį, pypkį ir dambrelį / Štrumpas jo geras nepeik. Jo sūnus Ansas vėliau turėjo knygyną (dar skaitykite Kunkių knygynai). Veikė 3 knygynai (Sandoros, J. Karvelio ir Ko, Spaudos Fondo Klaipėdos skyrius). Ansas Cvinklys laikė manufaktūros krautuvę. Mikas Jonelaitis prekiavo muzikos instrumentais. Baldų fabriką ir parduotuvę Klaipėdoje, Liepų gatvėje turėjo Adomas Brakas. Apie 1889–1890 Klaipėdoje prekyba vertėsi Fricas Kromaitis. Plytų prekyba krašte vertėsi Jurgis Grigaitis (netoli Šilutės), M. Smalėjus (Griežpelkiuose, Pagėgių aps.), Jurgis Naujokas (Kuodžiuose), M. Kestenus (Katyčiuose) ir kiti. 1907 Klaipėdoje veikė 782 prekybos įmonės. Po Pirmojo pasaulinio karo, nesant verslininkų su dideliu kapitalu, ėmė kurtis įvairūs kooperatyvai. 1919 įsteigta prekybos ir pramonės bendrovė Laima. Klaipėdos krašte prasidėjus prancūzmečiui prekiauta tik su Vokietija, Lietuva, nuo 1922 atnaujinta prekyb su Lenkija. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos (1923), krašte atnaujinta prekyba su daugeliu užsienio valstybių, daug prekiauta su Vokietija – ypač su Rytprūsiais (2 lentelė). Mediena prekiavo AB Medis; vaistais – Kazio Mažono Centralinė Aptieka; baldų prekyba vertėsi J. Meikis (Baldų Centralė), automobilių prekyba – O. Rašavičius. Manufaktūros krautuvę turėjo firma M. Pukis ir Ko. Maisto produktais Klaipėdoje ir krašte prekiavo daug Maisto bendrovės parduotuvių. Kelias parduotuves bei užkandinę turėjo Pienocentras. 1920 Klaipėdoje įsteigtas Lietuvos Prekybos ir Pramonės Banko skyrius. Klaipėdos krašto prekybą rėmė ir Lietuva, steigtos pusiau valstybinės prekybos įmonės. Bankų teiktos paskolos rėmė prekybą krašte, Klaipėdoje veikė Pramonės ir Prekybos rūmai. Itin svarbus krašto prekybai buvo tarpukariu įsteigtas Lietuvos prekybos laivynas, per kurį iki Antrojo pasaulinio karo ėjo apie 80% Lietuvos užsienio prekybos (3 lentelė). 1934 Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai Šilutėje įregistravo 77 prekybos įmones. Ten nuo XIX a. pabaigos greta turgų ir prekymečių ėmė kurtis kasdien veikusios krautuvės. Jų savininkai buvo turguose savo produkcija prekiavę amatininkai. Nemaža žemės ūkio produktų buvo išvežta anapus Nemuno, nes Rytprūsiuose jų kainos buvo aukštesnės. Šilokarčemoje prekiavęs arklių pirklys Rittens supirkinėdavo daugiausia trakėnų ir žemaitukų veislės arklius. Trakėnus parduodavo kariuomenei, o žemaitukus – anglių kasykloms Ruro baseine Vakarų Vokietijoje. Parduotuvę turėjusi Maisto bendrovė, realizuodavo savo produkciją. Apie 1925 prekybos tinklas buvo gana platus, krautuvės specializuotos. Lyderiais tapo Martynas Labutis bei W. Dingfeldas, vertęsi žemės ūkio ir kitų mašinų prekyba. Ten buvo galima užsisakyti javų kirtimo, kūlimo, sėjimo mašinų, mėšlo kratytuvų, pieno separatorių, Benz bei Deutz firmų motorų. M. Labutis dar prekiavo Gritzner markės siuvimo mašinomis, abu – atsarginėmis mašinų dalimis bei teikė mašinų remonto paslaugas. Liesbeth Gutknecht (architekto Kurto Gutknechto žmona ir lentpjūvės savininko duktė) Žibuose turėjo raštinės prekių parduotuvę ir prekiavo knygomis. Jomis nuo XIX a. prekiavo ir Stahlių šeima. Karlas Vonbergas laikė cemento ir jo gaminių sandėlį. Tarpukario Šilutėje prekyba vertėsi keletas žydų; jų reklamos skelbtos spaudoje. Avalyne prekiavo H. Wolffas, Julius Smolianskys ir B. Ofsijowitzas. Oda, reikmenimis kurpiams ir balniams prekiavo, odos žaliavas supirkinėjo A. Lowensohn & Co firma. Šepečių fabrikėlį turėjo ir jais prekiavo M. Jordanas. N. Jordanas laikė madingų drabužių parduotuvę. Apranga vaikams, vyrams ir moterims prekiavo Louisas Kupermannas. Galanterija, rašymo reikmenimis, kojinėmis bei trikotažu buvo galima apsirūpinti pas Davidą Koganą. Broliai Isaakai (savo krautuvėlių turėję ir Priekulėje, Saugose bei Doviluose) prekiavo užsienio ir vietinės gamybos audiniais, galvos apdangalais ir įvairia apranga, kaip ir Louisas Epsteinas. 1931 Šilutėje suregistruota 40 didelių krautuvių. Prabangos prekėmis prekiavęs H. Schmidtas siūlė lagaminus, rankinukus, sporto inventorių. Auksiniais ir sidabriniais šveicariškais laikrodžiais, žadintuvais, sieniniais laikrodžiais, auskarais, žiedais, termometrais bei barometrais prekiavo laikrodininkas Carlas Briese. Veikė 3 įvairių prekių parduotuvės (vadintos drogerija) Liūtų, Turgaus ir Sakalų, kuriose pardavinėti vaistai, medikamentai, vynas, kosmetika, foto reikmenys, įvairūs chemikalai ir kita; savininkai Maxas Jakomaitis ir kiti. Viešbučio Germanija savininkas M. Sakutis įrengė specializuotą parduotuvę prekiauti įvairių rūšių cigaretėmis, cigarais, įvairiu tabaku, pypkėmis bei kandikliais.

Dar skaitykite: Klaipėdos krašto pramonė, prekyvietės, medienos gabenimas.

L: Grundlagen des Wirtschaftsleben von Ostpreußen. IV T. Jena, 1917; Remeika J. Der Handel auf der Memel. Kaunas, 1927; Ostpreußen // Volk und Reich. Berlin, 1930; Ostpreußen und der Ostpreußenraum. Berlin, 1930; Skalweit A. Die Getreidehandelspolitik und Kriegsmagazinverwaltung Preußens 1756–1806. Berlin, 1931; Hoffmann B., Hurtig T. Ostpreußen. Königsberg, 1933; Renken F. Der Handel der Königsberger Gross-schäfferei des Deutschen Ordens mit Flandern um 1400. Weimar, 1937; Schreiber O. Erbe und Aufgabe des deutschen Ostens. München,1955; Willoweit G. Die Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets. Marburg, 1969; Prūsų lietuviai krašto prekyboje, pramonėje ir amatuose // Lietuvos Pajūris. Nr. 5, 1982; Der Kreis Goldap. Würzburg, 1965; Der Kreis Preussisch-Eylau. Verden, 1983; Tilsiter Rundbrief. 20. Kiel, 1990/91; T. p. 25. Kiel, 1995/96; T. p. 30. Kiel, 2000/2001; LE; MLEA

MLEA

Vijeta Venckienė

XX a. pradžioje Plikiuose prekiauta abiejose karčemose. Ten būrai pirkdavo tai, ko patys negamino: muškebotą (cukrų), druską, etiką (actą) ar jo esenciją, petruliją (žibalą), sūdytas silkes, razinkas, žiepes (muilą) ir kita. Pardavėjas vaikams dar dovanodavo pigių kietų bumbumų (saldainių) susuktame popieriniame maišelyje. Greta karčemos buvo stambūs rąstai arkliams pririšti. Arkliai turėdavo ilgai laukti, kol prigėręs ūkininkas įlipdavo į vežimą ir veikiai užmigdavo. Tokį kūpuodamą (linguojantį) arkliai veždavo namo, kur vyro su menturiu laukė ūkininkė. Geležinius įrankius, kurpes, brilius (akinius), poniškus audeklus ir kita būrai pirkdavo miesto kromuose (krautuvėse). Ten kainą reikėdavo sulygti, dar pridedant magarykštę (priedą).

Martin Tydecks

Iliustracija: Prekyba iš valties Karaliaučiuje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Pirklių svarstyklės ir kiti įrankiai Gumbinės muziejuje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Krautuvininkų reklama periodikoje, XX a. pradžia / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Krautuvininkų reklama periodikoje, XX a. pradžia / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Rytprūsių uoste iškraunama arbata, kava, tabakas, kitos pajūrio prekės, XVII a. / Iš MLEA

Iliustracija: Parduotuvė tapo būtina ir mažajai pirkėjai, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Priegliaus krantinės Karaliaučiuje – daržovių ir žuvų turgus, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiaus prekybos sandėliai pripildomi prekėmis, atvežtomis laivais, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiaus prekybos sandėliai pripildomi prekėmis, atvežtomis geležinkeliu, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Prie naujų Knypavos parduotuvės vitrinų, 1910 / Iš Lenkijos MA meno instituto (Instytut Sztuki PAN) rinkinio

Iliustracija: Gräfes ir Unzerio knygynas Karaliaučiuje Mažosios Lietuvos spauda prekiavo iki 1940 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos prekybos sandėliai, 1928 / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdos Biržos gatvėje buvo daug parduotuvių ir restoranų, iki 1939 / Iš Jono Tatoriaus knygos „Senoji Klaipėda“, 1994

Iliustracija: Klaipėdos turgaus halėje, iki 1939 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Gustavo Neumano parduotuvė ir G. Büchlerio restoranas Tepliavoje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Fritzo Riesso parduotuvė Tamošaičiuose, Pagėgių apskritis, iki 1944 / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Iliustracija: Paulius Klemas su šeima prie savo karčemos-parduotuvės Jonaičiuose, Šilutės apskritis, apie 1927 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000

Iliustracija: Skiravos kaimo parduotuvė, Vėluvos apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Prekybininkai Noetzeliai prie savo parduotuvės Kaukėnų turgaus aikštėje, 1911 / Iš MLEA