prekybos laivynas

prekýbos laivýnas. Nuo seniausių laikų įvairios prekės plukdytos upėmis. Vikingai (dar skaitykite normanai) ir kuršiai plaukiojo Baltijos jūra buriniais-irkliniais laivais, kaip ir to meto pirkliai. XII a. į pajūrį burlaiviais atplaukdavo Vakarų Europos pirkliai. Nuo 1230 įsibrovęs Kryžiuočių ordinas ir jo talkininkai prekes iš Vakarų Europos ir baltų krašto gėrybes plukdydavo kogais. Vėliau laivyba plėtėsi, augant prekybos mastams. Karaliaučiuje, Klaipėdoje ir kitur statyti burlaiviai, o XIX a. ir garlaiviai perveždavo daug krovinių. Suformavus didįjį vandens kelią iš Nemuno į Vyslos, Oderio bei Elbės baseinus paplito kuršlaiviai, baidokai ir kiti laivai. Įvairioms privačioms laivininkystės bendrovėms priklausydavo nuo keleto iki kelių dešimčių įvairių laivų. Įvairaus tonažo laivų Rytprūsiuose buvo tūkstančiai (1874 vien kuršlaivių būta apie 600). Steigti lietuvišką prekybos laivyną po Pirmojo pasaulinio karo pirmoji Lietuvoje bandė Lietuvos Garlaivių Bendrovė, kurios dalininkai buvo įvairių profesijų žmonės (gydytojai, teisininkai, mokytojai, kariai ir kiti), bet tarp jų nebuvo jūrininkų ir patyrusių laivininkystės verslo specialistų (tada Lietuva jų beveik neturėjo). Neturėdami pakankamai lėšų, bendrovės sumanytojai pasistengė pritraukti Amerikos lietuvių kapitalą, nupirko kelis garlaivius plaukioti Nemune bei porą laivų (Jūratė ir Kastytis). Laivai nupirkti Vokietijoje, Kruppo laivų statykloje, už juos sumokėta per daug. Jūrininkystei jie netiko, nes buvo skirti plaukioti upėmis. Tokia klaida pakirto bendrovės finansinį pajėgumą. Tuometinė Lietuvos valdžia neteikė Garlaivių bendrovei paramos, apkrovė ją mokesčiais. Vėliau savojo prekybos laivyno idėją populiarino Lietuvos Jūros Draugija Klaipėdoje ir Jūrininkų sąjunga Kaune, bet Jūros draugijos sumanymai nerasdavo Lietuvos valdžios pritarimo Kaune. Jūrininkų sąjunga tenkinosi jūrininkystės propaganda. 1924 Klaipėdoje inteligentų ir verslininkų būrelis mėgino steigti bendrovę Lietuvos laivynas, bet stingant patyrusių organizatorių, tai nepavyko. 1927 laivininkystės ir ekspedicijos AB „Sandėlis“ ėmėsi naujos iniciatyvos: direktorius Martynas Reišys ir Lietuvos Jūros Draugijos centro valdybos sekretorius Vladas Pryšmantas pateikė Lietuvos vyriausybei memorandumą dėl savojo prekybos laivyno reikalingumo; numatyta jo steigimo programa 1927–1931 metams, prašyta paramos. Nutarta padėti Sandėlio bendrovei įsigyti 600 t talpos laivą. Tuo metu Kaune įsikūrė Lietuvos garlaivių ir prekybos akcinė bendrovė (Lietgar), savo finansavimui sudariusi konsorciumą su 2 bankais Berlyne ir Paryžiuje, bet negavusi iš Lietuvos vyriausybės garantijos, laivų pirkti negalėjo ir greitai nustojo veikti. Vyriausybė nepalaikė Lietgaro, gindama Lietuvos Respublikos valstybinius interesus (bendrovę valdę svetimtaučiai norėjo 10 metų gauti monopolį gabenti visus valdiškus krovinius). Vėliau prekybos laivyno steigimu susirūpino laivininkystės bendrovės. 1934 „Lietuvos eksporto“ direktorius Grudzinskas susikūrusiam Lietuvos Baltijos Lloydui perleido savo bendrovės laivus bei biuro specialistus. Klaipėdos laivininkystės bendrovės (A. H. Schwederskio įpėdiniai), Lietuvos Baltijos Lloydo ir Sandėlio laivai sudarė visą lietuvišką prekybos laivyną Klaipėdoje Lietuvos valdymo laiku. Lietuvos Baltijos Lloydo laivai nepajėgė aptarnauti Lietuvos eksporto ir importo. Jų frachtą sudarė daugiausia lietuvių eksportuojamos prekės, bekonai, grūdai ir mediena. Į Lietuvą atplukdydavo smulkias siuntas, geležį, įvairias mašinas bei jų dalis. Sandėlio bendrovė krovinius gaudavo iš vietinių didžiųjų įmonių. Bendrovių laivai buvo registruoti Klaipėdos ir Šventosios uostuose. Nuo 1936 prasidėjo platesnė Lietuvos Respublikos jūrininkystės veikla, nupirkti jūrų laivai „Maistas“, „Kretinga“ ir „Utena“, bet to nepakako, kad lietuviškas prekybos laivynas įsitvirtintų jūrų prekyboje ir tarptautinėje laivininkystėje. Laivai naudoti ir užsienio prekėms pervežti į kitas šalis: plaukiojo į Dancigą, Rygą, Gdynę, Angliją, Latviją, Švediją, Suomiją. Masiškai eksportuota mediena ir importuotos anglys. 1937 naujas krovinys buvo druska (valgomoji vežta iš Anglijos, didžioji dalis – iš Rusijos, Sankt Peterburgo). Iš Rusijos į Klaipėdą t. p. plukdyti apvalūs rąstai Medžio sindikato lentpjūvėms. Tolimiausios Lietuvos laivų kelionės buvo į Angliją (Liverpoolį ir Manchesterį). 1938 su Lietuvos vėliava plaukiojo 11 laivų. 1939 Lietuvos prekybos laivynas turėjo iš viso 9 jūrinius laivus: Lietuvos Baltijos Lloydas – 5, Sandėlis – 1, Schwederskio bendrovė – 3. Klaipėdos uostas aptarnavo visą Lietuvos teritoriją, per jį ėjo apie 80% užsienio prekybos. 1939 III 23 naciams užėmus Klaipėdą, o 1940 VI 15 sovietams okupavus Lietuvą, lietuviško prekybos laivyno nebeliko.

L: Tijūnėlis R., Bekėža P. Laivynas, jūra ir tauta. Klaipėda, 1999; MLFA.

Iliustracija: Klaipėdos pirklių gildijos antspaudas, 1672 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Vytinė Nemune prie Tilžės, XIX a. / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Viešoji virykla ir medienos uostai prie Danės žiočių, XIX a. / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Klaipėdos pirklių burlaiviai žiemoja Danėje, XIX a. / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Prekybinis jūrų garlaivis „Bengore Read“ Klaipėdoje prie Danės krantinės, apie 1935 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Iliustracija: Krovos darbai Klaipėdos žiemos uoste, XIX a. pabaiga / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Iliustracija: Baidokai Klaipėdos uoste, XX a. I pusė / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus