laivininkystė

laivininkỹstė. Iki 1940 Lietuvos Respublika kitų valstybių laivininkystės bendrovėms kasmet išmokėdavo apie 20 milijonų litų. Todėl Lietuvos Respublika siekė kurti savo laivyną. Įsteigtos 2 grynai lietuviškos bendrovės (Sandėlio bendrovė ir Lietuvos Baltijos Lloydo bendrovė), kurios iki pat Antrojo pasaulinio karo ir jo pradžioje vertėsi jūrine laivininkyste ir visais su ja susijusiais darbais. Abi bendrovės plukdė prekes ir vidaus laivais. Dar veikė jūrinė laivininkystės bendrovė Schwedersky & Co. Būta ir daugiau laivininkystės bendrovių, tačiau jos nuosavų laivų neturėjo. Be jūrinio prekybos laivyno ir policinių jūros laivų, Lietuvos Respublika turėjo ir vieną karo laivą – Prezidentas Smetona. Jo pagrindinis uždavinys buvo pratinti jaunimą prie jūros. Policiniuose ir karo laivuose pirmaisiais kapitonais buvo A. Kaškelis, Janonis, P. Labanauskas. Pirmieji laivai su lietuviška Trispalve pradėjo plaukioti 1923 atgavus Klaipėdos kraštą. Tai buvo Jūratė ir Kastytis. Pirmasis lietuvis kapitonas, plaukiojęs Kastyčiu, – J. Andžejauskas. Laivų personalo sparčiai daugėjo. Lietuvos Respublika iki 1940 jau turėjo savų kapitonų, denio karininkų bei mašinų karininkų-inžinierių. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvos Respublika turėjo 12 jūrinių prekybinių laivų (į šį skaičių neįėjo policiniai, uosto darbų laivai, ledlaužiai bei karo laivas). Jų bendras tonažas (12 317 BRT) tesudarė 10 % to tonažo, kurio anuomet reikėjo Lietuvos Respublikai. Tačiau padėti tvirti tolesnės laivininkystės plėtros Lietuvos Respublikoje pagrindai. Klaipėdos uostas tvarkytas direkcijos (pirmininkas 1934–1939 buvo B. Sližys). Uosto direkcijos žinioje nuolat dirbdavo 600–700 tarnautojų ir darbininkų, tvarkai palaikyti turėjo 11 policininkų. Lietuviškos laivininkystės bei jūrininkystės idėją puoselėjo ir ją palaikė šios organizacijos: Jūrininkystės inspekcija, jūrininkų klasė prie Kauno aukštosios technikos mokyklos, Lietuvos Jūrininkų sąjunga, Lietuvos Moterų sąjunga Tautiniam Laivynui Remti. 1939 naciams užėmus Klaipėdos kraštą, pagal Lietuvos Respublikos ir Vokietijos pasirašytą sutartį Lietuva Klaipėdoje gavo uosto didelę dalį kaip laisvąją Lietuvos Respublikos zoną su eksteritorinėmis teisėmis. Plotas buvo atitvertas tvoromis, toliau veikė lietuvių muitinė, lietuviškos bendrovės, plevėsavo lietuviška Trispalvė, darbus tęsė į Kretingą persikėlę gyventi lietuviai krovėjai. Daugelis lietuvių laivų, perregistruoti Šventosios uoste, ir toliau plaukiojo tarp Klaipėdos ir Vakarų. Laisvajai Klaipėdos uosto zonai valdyti sudaryta bendra lietuvių ir vokiečių bendrovė, kurioje Lietuvos Respublika turėjo 51 % pagrindinio kapitalo. Bendrovės valdymo vyriausiasis organas buvo mišrios sudėties priežiūros tarnyba. Jos pirmininkas J. Augustaitis. Bendrovės vadovavimu rūpinosi direkcija. Vyriausiuoju direktoriumi buvo klaipėdiškis Martynas Brakas. Vėliau visi aukštieji lietuviai 1aivininkystės pareigūnai buvo ištremti. Klaipėdos uosto laisvoji zona taip pat veikė ir per pirmuosius sovietinės okupacijos metus, kaip buvo sutarta tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos. Kol Lietuvos Respublika buvo laisva, Klaipėdos uosto prekių apyvarta, nors ir išskirstyta zonomis, buvo didelė, jos apimtis nesumažėjo. Po sovietų okupacijos liko tik 1/3 buvusios apyvartos. Lietuvių laivai nusavinti rusų, pakeistos vėliavos, bendrovės suvalstybintos, lietuviai pareigūnai buvo pavaldūs rusų komisarams. 1941 vokiečiams okupavus Lietuvos Respubliką, lietuvių savininkų padėtis nepagerėjo. Nors laivų savininkų teisės gerbtos, jų laisvė vis tiek buvo ribojama. Lietuviška laivininkystė vokiečių okupacijos metais vyko tik vidaus vandenimis.

LE