pirkliai

pirklia. XIII–XIV a. Prūsoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (ypač karų su Kryžiuočių ordinu, prūsų sukilimų metu), spartesniam prekybos plėtojimuisi nebuvo palankių sąlygų. Prekybinių ryšių plėtrai svarbi buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Ordino 1389 sudaryta Salyno sutartis: nustatytos vokiečių ir lietuvių pirklių prekybos vietos. Vytauto laikais prekyba Nemunu ypač suintensyvėjo, mezgėsi ūkiniai santykiai su Karaliaučiaus ir Dancigo pirkliais. 1415 IV 8 sutartimi Ordino pirkliams leista laisvai prekiauti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Masinami lengvai upėmis plukdomų žaliavų vokiečiai pirkliai užplūdo šalį. Kaunas virto svarbiu prekybos punktu: iš ten į Prūsiją pirkliai vežė vašką, kailius, pelenus, medieną ir kitas prekes. Dancigo pirkliai Kaune turėjo kontorą, gaudavo įvairių laisvių; lietuvių pirkliams Prūsijoje trukdyta verstis prekyba. Siekdami pažaboti vokiečių pirklius, Kauno pirkliai bandė neleisti jiems su savo prekėmis prasiskverbti į šalies gilumą; norėjo monopolizuoti druskos prekybą prie Nemuno ir kita, bet kauniečių sankrovos teisė (vok. Stapelrecht) XVI a. pradžioje buvo suvaržyta. Dėl prekybos su svetimais pirkliais (vok. Gästehandel) XV a. pabaigoje kilo Kauno ginčas su Dancigu ir Karaliaučiumi. Svečiams leista prekiauti tik su vietiniais pirkliais, drausta su iš kitur atvykusiais svečiais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirkliams Prūsijoje netarpininkaujant vokiečių pirkliai negalėjo iš svetimšalių pirklių įsigyti prekių. Karaliaučiaus pirkliai, siekdami vis daugiau prekių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiimti sau, įsigijo sandėlio ir rūšiavimo teises. Per Karaliaučių vežtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekės (linai, pelenai, medžiai, derva, degutas ir kt.) priverstinai rūšiuotos. Nustatydami prekių kokybę, Karaliaučiaus brokeriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirklių geras prekes priskirdavę blogiausiai rūšiai, vėliau jas parduodavę brangiau. Daugelis vokiečių pirklių Kaune sėkmingai prekiavo iki XVII a. vidurio. Nuo XVI a. vidurio savo prekes (ypač grūdus) Nemunu į Prūsiją pradėjo gabenti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, iki tol pirklių luomą niekinę (nes norėjo patys gauti pinigų užsienio prekėms įsigyti už baudžiauninkų išaugintus ir Vakaruose paklausius grūdus). Nuo XVI a. pabaigos buvo įvesta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių prievolė duoti ponui vežimą į Karaliaučių ar Tilžę. Dar skaitykite: Kryžiuočių ordino prekyba su pagonimis, prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

L: Laumenskaitė E. Prekyba // Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos kultūra. V., 2001; LE; MLEA.

Iliustracija: Rusų pirkliai Karaliaučiaus prekyvietėje, XIX a. pabaigos piešinys / Iš MLEA

Iliustracija: Baržos su mediena – popiermalkėmis Nemune, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Buvę Raudaičio prekybos namai Kryžionuose, 2000