Kryžiuočių ordino prekyba su pagonimis
Kryžiuõčių òrdino prekýba su pagónimis. Kryžiuočiai su pagonimis ne tik kariavo, bet ir palaikė ekonominius santykius. Prekybos su nekrikščionišku pasauliu Bažnyčia niekada kategoriškai nedraudė. Tai prisidėjo prie viduramžių tolesnės ekonomikos plėtros. Kryžiuočių ordino valstybė buvo turtingiausia tuometinėje Šiaurės rytų Europoje. Ordinas turėjo beveik tiek pat pajamų kaip ir Lenkijos karalius, valdęs daug didesnę teritoriją. Dalį pajamų Ordinas gaudavo iš prekybos su Baltijos šalių pagonimis, nors su jais ir kariauta. Pirmą kartą tokia prekyba buvo uždrausta 1179 Laterano III bažnytiniame suvažiavime. 24 kanone paskelbta: kai kurių žmonių sielas tiek užvaldęs plėšrus godumas, kad jie (...) saracėnams (taip vadinti ir pagonys) pristato ginklų, geležies bei medienos laivams ir tampa lygūs aniems ar dar didesniais piktadariais, kadangi parūpina ginklų ir kitų reikmenų krikščionis puolantiems. Tokius mes paskelbiame ekskomunikuotus už jų nuodėmes, – juos katalikai pasauliečiai valdovai turėtų bausti turtų konfiskavimu; jei jie bus paimti nelaisvėn, jie taps vergais. 1215 Laterano IV suvažiavimas pakartojo šį nuosprendį, prie uždraustų prekių dar priskyrė laivus. XIII a. pradžioje visos uždraustos prekės (lot. res prohibitas) buvo karo reikmenys (t. y. prekyba drausta savisaugos sumetimais, o ne dėl religinių priežasčių). 1218 popiežius Honorijus III rašė Prūsijos vyskupui, kad pagonys, negavę iš krikščionių geležies, ginklų, druskos ir kitų prekių, negalės kovoti. Druska įtraukta į kariuomenės maisto atsargų sąrašą. 1229 II 16 popiežius Grigalius IX prie draudžiamų prekių Baltijos šalių pagonims priskyrė maistą ir žirgus. Vėlesni popiežiai siekė praplėsti draudžiamų prekių sąrašą. Tačiau per visą XIII a. prekybos būtini apribojimai teisinti dėl karinių ar strateginių priežasčių. Popiežius Inocentas IV 1248 per prūsų sukilimą laiške Ėzelio (dabar Saaremos, Estija) vyskupui įsako ekskomunikuoti tuos, kurie pagonims drįsta pristatyti ginklų, geležies, medienos, žirgų ir maisto, taip pat kitų dalykų, kuriuos anie naudoja kovai su krikščionimis. Kai ateiviai statė Klaipėdos pilį, Inocentas IV 1253 VIII 23 laiške prašė vienuolius dominikonus raginti Europos riterius atvykti ir apginti šią pilį, kontroliuosiančią Nemuną, kuriuo pagonims plukdoma ginklai, drabužiai ir druska. Popiežius Urbonas IV 1262 XII 3 laiške t. p. smerkė nuodėmės vaikus, parūpinančius pagonims reikalingų daiktų. Tačiau sau Ordinas popiežių draudimų netaikė ir laikėsi popiežiaus Aleksandro IV jam suteiktos 1257 privilegijos parduoti ir pirkti prekes kur panorėjus. 1263 X 1 Urbonas IV t. p. leido prekiauti kryžiuočiams visose vietovėse ir šalyse, tačiau tai neturėtų tapti pilnai išsivysčiusiu verslu. Apie 1300 rygiečiai skundėsi popiežiaus Bonifaco VIII legatams, kad kryžiuočiai prekiaudami sudarydavo specialias paliaubas, kurios galiojo prekymečiu; taip apeitas draudimas prekiauti krikščionims su savo priešais – pagonimis. Tačiau kryžiuočiai apie 1312 popiežiaus Klemenso IV legatui teigė, kad jie neparduodavo pagonims uždraustų prekių, nors turėjo tokią teisę. Rygos įgaliotinis popiežiaus legatui skundėsi, kad kryžiuočiai žemiausios rūšies prekyba užsiima, parduodami obuolius, cibulius ir kopūstus. 1338 XI 1 Gediminas pasirašė su kryžiuočiais prekybos sutartį ir nustatė taikos žemę, kur leista laisvai keliauti lietuvių, rusų ir vokiečių pirkliams. Kazimieras Didysis ir Vroclavo miesto pirkliai apskundė kryžiuočius bendradarbiaujant su lietuviais: ordinas pastatęs tiltus ir pataisęs kelius į Lietuvą ir ten nusiuntęs savo ir kitų kraštų pirklius, kurie išvengdavo apmokestintų Lenkijos kelių. Kryžiuočiai barti ir už prekybos sutartis su lietuviais. Kryžiuočių ordino prekyba su pagonimis slėpta ir dėl garbingų Ordino svečių, kurie būtų atsisakę kovoti su pagonimis, aprūpintais maistu ir kitomis prekėmis pačių kryžiuočių. 1390 karalius Jogaila uždarė Ordino pirkliams kelią per Lietuvą. Tačiau jie susitarė su žemaičiais. Šie popiežių laiškai ir sutartys rodo, kad su pagonimis karo lauke buvo tariamasi ginklu, o kasdieniame gyvenime bendrauta ir bendradarbiauta. Kryžiuočių ordino prekyba su pagonimis sustiprino panemunių ir kitų būsimos Mažosios Lietuvos plotų ekonominę ir kitokią reikšmę.
L: Mažeika R. „Nenorim, kad jie kovotų prieš mus mūsų pačių ginklais“ – popiežių bandymai reguliuoti prekybą su pabaltijos pagonimis XIII a. // Lituanistica. 1990, nr. 4; Mažeika R. Prekyba ir taika mirties zonoje: prekybinės taikos sutartys tarp kryžiuočių ir lietuvių XIV a. // LKMA suvažiavimo darbai. V., 1993, t. XIV.