prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste

prekýba su Lietuvõs Didžija Kunigaikštỹste. 1338 XI 1 kryžiuočiai su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu pasirašė prekybinę sutartį, nustatančią taikos zoną ir leidžiančią per Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) keliauti vokiečių pirkliams. 1355 Lenkijos karalius skundėsi popiežiui, kad Ordinas lietuvius aprūpinęs ginklais ir maistu, uždaręs prekybos kelius į Lenkiją ir atvėręs naujus per Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Rusiją ir totorių žemes. 1356–1357 popiežius Inocentas VI barė kryžiuočius už prekybines sutartis su lietuviais, liepė nebesusidėti su pagonimis krikščionių nenaudai. XIV a. nusistovėjo pastovesni prekybos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste santykiai. 1398 Salyno sutartimi tarp Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nustatytos vietos, kur galėjo vykti prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, garantuota laisvė vokiečių ir lietuvių pirkliams, jie atleisti nuo naujų rinkliavų, išskyrus senus mokesčius ir muitus. Tai sutarčiai nustojus galioti, tarp vokiečių ir lietuvių pirklių padaugėjo prievartos. Ieškota būdų plėsti prekybą per Lenkiją su Pamario ir Hanzos miestais. 1424 VI 7 Nešavos sutartimi suteikta teisė Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių, Mazovijos ir Rusijos pirkliams laisvai keliauti vandens ir sausumos keliais po Prūsiją, o šios pirkliams – po išvardytas šalis. Privalomi buvo tik muitai ir sandėlių mokesčiai. Vokiečių pirkliams palikti grūdų ir kiti mokesčiai (nuo jų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirkliai atleisti), tai sudarė sąlygas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto plėtrai. XV a. per Prūsijos uostus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Vakarų Europą vežta apdirbta mediena, derva, pelenai, kanapių pluoštas, linai, vaškas, medus, kailiai ir kita. Kuršo pajūryje išplėtota menkių ir silkių prekyba. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę per Prūsiją nuo seno importuota druska, gelumbė, geležis, ginklai, arkliai. Pvz., 1429 Karaliaučiaus pirklys Kaune be kitų dalykų (varinių katilų), turėjęs dar apdirbtų medžiagų – kelnių, kepurių, ginklų, parako, prieskonių, vyno. Prekybos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste plėtojimui XVI a. svarbūs tapo Baltijos jūros uostai: Karaliaučius (ypač eksportuojant miško medžiagą, grūdus ir kitus žemės ūkio produktus; prekiaujant druska, audiniais), Klaipėda, iš Dancigo ėjo sausumos ir vandens kelias per Prūsiją į Kauną ir Vilnių. Karaliaučius turėjo ne tik sankrovos, bet ir prekių rūšiavimo teisę (vok. Brakrecht), dėl kurios miestas gavo didelių pajamų. Dažniausiai prekės gabentos laivais (svarbiausias buvo vandens kelias Nemunu). Nuolat gerinti sausumos keliai (vokiečių ir lietuvių pirkliai nuo XIII a. naudojo krovininius vežimus ir roges). Svarbūs prekybos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste keliai ėjo: iš Tilžės per Katyčius, Klaipėdą, Liepoją į Kuršą; iš Karaliaučiaus į Klaipėdą; iš Klaipėdos per Kretingą link Platelių; svarbiausias sausumos kelias ėjo iš Ragainės į Kauną. Pagrindinės tokių kelių sankryžos prie Nemuno buvo Ragainė ir Tilžė. XVII a. Karaliaučiaus, Klaipėdos pirkliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose ir miesteliuose turėjo sandėlius. Į prekybines operacijas atlikdavusių užsienio pirklių rankas patekdavo prekybinio pelno didelė dalis (ypač iš žemės ūkio produkcijos ir miško medžiagos). XVII a. Klaipėdos pirkliai skundėsi Abiejų Tautų Respublikos valdovui Vladislovui IV: yra daug žmonių, kurie, supirkinėdami javus ir kitas prekes, išveža jas per žvejų kaimą, Šventuoju vadinamą, į Dancigą ir tuo skriaudžia Klaipėdos miestą (todėl Šventosios uostas buvo uždarytas). Iškilus Karaliaučiaus ir Dancigo uostams ne kartą nukentėjo Klaipėdos uostas. Dėl prekybos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste varžėsi Karaliaučius, Tilžė ir Klaipėda. XVII a. Karaliaučiui pavyko pasiekti, kad beveik visa prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste eitų per jį; Klaipėda dėl prasto susisiekimo liko tik prekybos provincija. XVIII a. pradžioje prekiauta per Klaipėdos, Karaliaučiaus ir kitus uostus. Javai plukdyti per Karaliaučių, mediena – per Klaipėdą (miško medžiaga plukdyta Nemunu iki Rusnės, iš ten – mariomis į Klaipėdą). Po XVII–XVIII a. karų, kuriuos baigė 1700–1721 Šiaurės karas, į Prūsijos uostus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėl gabenta miško medžiaga ir grūdai, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – druska. XVIII a. pabaigoje Friedrichas II pradėjo kelti muitus: 2% už importuojamas ir eksportuojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekes, 12% už tranzitines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekes per Prūsiją. Taip Prūsija siekė pakenkti Dancigui. Karaliaučius turėjo privilegiją tiekti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę cukrų, švedų geležį. Prancūzų medžiagos galėjo būti pirktos tik Berlyne, būtinai įsigyjant ir dalį Prūsijos medžiagų. 1772 Varšuvoje įkurta Prūsijos jūros kompanija perėmė druskos prekybą. Tokia Prūsijos ekonominė politika smukdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkį.

Dar skaitykite: prekybos keliai, Kryžiuočių ordinas.

L: Rimka A. Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su lenkais. K.,1925; Janulaitis A. Užnemunė po Prūsais. K., 1928; Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su prūsais. Iki XVI a. pradžios. K., 1934; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948; Gudavičius E. Miestų atsiradimas Lietuvoje. V., 1991; Jakubčionis A. Lietuvos muitinės. 1994; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. V., 1995; Mažeika R. Prekyba ir taika mirties zonoje: prekybinės taikos sutartys tarp kryžiuočių ir lietuvių XIV a. // LKMA suvažiavimo darbai. V., 1993. T. XIV. Šalčius P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. V., 1998.

Iliustracija: Lietuvos pirkliai Nemune, XVI a. / Iš Alfredo Bumblausko rinkinio

Iliustracija: Kauno panorama su pakrantės prieplauka ir į Prūsiją Nemunu plaukusiais laivais, graviūra, XVII a. / Iš Alfredo Bumblausko rinkinio

Iliustracija: Sieliai iš Nemuno aukštupio miškų būdavo plukdomi iki Rusnės, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Sielius Rusnėle perrišdavo tolesnei kelionei į Klaipėdą, XX a. pr. / Iš MLEA