Gediminas

Gedimnas 1275 1341, Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341), Pukuvero-Butvydo sūnus. XIV a. rusų literatūros kūrinyje Zadonščina [Uždonė] rašoma, kad Gedimino pirmtakas – Skalmantas (rus. Skolmend). Titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius Jonas XXII vadino jį lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Kai Lietuvą valdė Vytenis, Gediminas galėjo būti jo submonarchu. Iki 1316 jis valdė Trakus ir veikė Žemaitijoje. Nuo 1305 Pagraudės valsčiuje minima Gedimino pilis buvo jo atramos punktas Žemaitijoje. Gedimino veiklos pradžioje kai kurie žemaičių didžiūnai (Spudas, Draikas, Svirtilas) užmezgė kontaktus su Vokiečių ordinu. Anot Petro Dusburgiečio, kai kurie iš žemaičių didžiūnų kurstė eilinius bendruomenininkus prieš didįjį kunigaikštį. Lietuvos centrinė valdžia nuo to žemaičius atitraukė. Valdant Gediminui buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, kuri rėmėsi žemvaldžiais feodalais. Sustiprėjo valdymo sistema: didysis kunigaikštis visus svarbiausius klausimus sprendė pritariant Didžiojo kunigaikščio tarybai, į kurią ypatingais atvejais būdavo kviečiami ir žemių kunigaikščiai. Į didesnes užkariautas valdas Gediminas vasaliniais kunigaikščiais dažniausiai skyrė savo brolius arba suaugusius sūnus, kai kur palikdamas vietinius kunigaikščius, bet paversdamas juos savo vasalais. Valdant Gediminui, valstybinį pagal svarbą postą užėmė jo sūnus, Trakų kunigaikštis (iki 1337), manoma, vardu Vytautas. Santykius su žymiausiais kunigaikščiais reguliavo sutartimis. Siekė sudaryti geresnes sąlygas plėsti ir gerinti žemdirbystę, augti miestams, plėtoti amatus, prekybą ir kultūrą. Sustiprino Vilniaus pilį. Vilnius Gedimino laikais tapo tikrąja Lietuvos sostine (pasak padavimo, Gediminas – Vilniaus įkūrėjas; pagrįstai manoma, kad padavime atsispindi Gedimino persikėlimas į Vilnių, t. y. laikas, kai jis tapo didžiuoju kunigaikščiu). Užsienio politiką Gediminas vedė dviem svarbiausiomis kryptimis: atrėmė Vokiečių ir Livonijos ordinų puolimus, plėtė valdas Rusioje. Buvo atremti dideli Vokiečių ordino puolimai 1317, 1320, 1322, 1329. Dėl to, kad Gediminas rėmė Livonijos ordino priešus Livonijoje – Rygos arkivyskupą Friedrichą ir Rygos miestą, šis ordinas nepajėgė veržtis į Lietuvą (1330–1334 puolimai Lietuvai didesnės grėsmės nekėlė). Gediminas surengė atsakomųjų žygių: 1318–1320 į Varmę, 1322–1323 į Livonijos ordino pavergtas estų žemes, Tartu vyskupiją, 1329 į latvių žemes, 1323 į Sembą ir Klaipėdą, 1324 puolė Kristmemelio pilį (ties Skirsnemune), 1337 bandė sutrukdyti kryžiuočiams pastatyti Bajerburgo pilį. Jam valdant buvo laimėtas Medininkų mūšis (1320), bet pralaimėti Voplaukio (1311), Galialaukio (1338) mūšiai Prūsoje. Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmėsi kontrpropagandinių priemonių prieš vokiečių feodalų agresiją. Laiškuose popiežiui jis teigė, kad vokiečių riteriai siekią ne Lietuvos krikšto, o ją užgrobti. Pareiškė norą krikštytis, jei bus nutraukta ekspansija į Lietuvą. Norėdamas pralaužti Lietuvos blokadą, išleido už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo, kariaujančio su Vokiečių ordinu, savo dukterį; kvietė svetimšalius per Mazoviją keliauti į Lietuvą. 1323 X 2 Vilniuje Gediminas su Livonijos atstovais sudarė taikos ir prekybos sutartį (jos turėjo laikytis ir Vokiečių ordinas). Ją 1324 rugsėjį patvirtino atvykę popiežiaus įgalioti legatai. Tuo Lietuva pirmąkart pripažinta tarptautiniu mastu. Krikšto reikalu 1324 lapkritį į Vilnių atvyko popiežiaus pasiuntiniai, tačiau Gediminas, spaudžiamas žemaičių ir rusų stačiatikių opozicijos, laikinai atsisakė priimti krikščionybę. 1325 prieš Vokiečių ordiną sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, sutvirtinta Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero ir Gedimino dukters Aldonos vedybomis. 1326 įvyko lietuvių ir lenkų kariuomenės žygis į Brandenburgo kunigaikštystę. Žygis visiškai atitiko popiežiaus kurijos interesus, todėl prieš prasidedant žygiui popiežius patvirtino Vilniaus sutartį. 1326 žygis buvo pirmasis Lietuvos valdovo mėginimas įsitraukti į visos Europos politiką. Remiamas Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo, 1328 Vokiečių ordinas vėl ėmė pulti Lietuvą. Per 1329 žygį buvo išgriauta Jūros upės gynybinė sistema, kapituliavo Gedimino sąjungininkas Rygos miestas (1330), Ordino ir Čekijos Liuksemburgų bloko spaudimo neišlaikė Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. Vokietijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras 1337 Ordinui padovanojo dar neužkariautą Lietuvą. Tačiau 1338 Livonijos ordino atstovai su Gediminu sudarė prekybos, taigi ir taikos, sutartį. Kryžiuočių laimėjimai nuėjo perniek, kai apie 1340–1341 Gediminas pradėjo naują krikšto akciją. Manoma, kad tuomet Lietuvą rėmė Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas. Vykstant diplomatinėms kovoms, Gediminas nuo sąmokslininkų žuvo (buvo nunuodytas). Gedimino valdoma valstybė tapo galingiausia Rytų Europoje, jos interesų buvo priverstos paisyti ir Vidurio Europos valstybės. Lietuva sugebėjo atremti vokiečių feodalų agresiją ir gerokai išplėsti savo valdas į rytus, drauge sulaikydama mongolų-totorių ekspansiją. Prijungus prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nemažai Rusios žemių, Lietuva sėkmingiau priešinosi vokiečių feodalams, o tų žemių priklausomybė Lietuvos valstybei buvo kur kas lengvesnė nei mongolų totorių jungas. Be to, tai sustabdė feodalinio susiskaldymo laikotarpiui būdingas vidaus kovas tarp atskirų kunigaikščių. Gedimino valdymo laikais tai buvo pažangus reiškinys. Manoma, kad Gediminas paliko 8 sūnus: Manvydą, Narimantą, Algirdą, Jaunutį, Kęstutį, Karijotą, Liubartą ir Vytautą (?); 5 dukras: Mariją, Aldoną, Elžbietą, Ofką, Anastaziją. Yra žinoma, kad buvo vedęs vieną kartą. Žmona Jaunė mirė 1344. Gedimino vardu vadinama Gediminaičių dinastija.

L: Gedimino laiškai. V, 1966; Jonynas I., Jakštas J. Gediminas // LE, VII, 1956, p. 62–70; Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. V., 1971; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. V., 1982; Gudavičius E. Kas žuvo prie Bajerburgo? // Mokslų akademijos darbai. Serija A., T. 4 (89), 1984, p. 92–100; Nikžentaitis A. Lietuvos diplomatinė kova su Vokiečių ordinu 1337–1342 m. // Lietuvos istorijos metraštis, 1986. V., 1987, p. 5–21; Jurginis J. Lietuvos krikštas. V., 1987; Nikžentaitis A. Gediminas. V., 1989.

Alvydas Nikžentaitis

Iliustracija: Gediminas / Iš Igno Jonyno knygos „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, 1996

Iliustracija: LDK Gedimino ordino žvaigždė / Iš Algimanto Astiko knygos „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženklai“, 1993

Iliustracija: Gediminaičių stulpai Vytauto laikų monetoje / Iš LE

Iliustracija: Gediminaičių stulpai 1938 metų monetoje / Iš LE