prekybos keliai

prekýbos kelia. Nuo seniausių laikų prekės į kraštą ir iš jo vežtos vandens keliais ir sausuma (keliai). Baltų prekybai su kitomis gentimis svarbiausias prekybos kelias buvo Gintaro kelias į Romos imperiją (vienas iš jų sausumos prekybos kelių ėjo iš Prūsos Vyslos žemupiu iki Oderio aukštupio, iš ten Dunojaus link, per Karnuntumo miestą į Akvilėją, Romą, Bizantiją; antru prekybos keliu gintarą gabeno iki Nemuno aukštupio, Dniepru iki Juodosios jūros uosto Olbijos, iš ten į Romą; Baltijos jūra gintaras plukdytas į vakarus per Bornholmo salą, danų salyną iki Helgolando salos Šiaurės jūroje, vėliau Elbe, Reinu arba jūra aplink Pirėnų pusiasalį. XIII a. žinotas kuršių kelias (ėjęs Baltijos pajūriu pro Kuršių neriją, Klaipėdą, Palangą, Liepoją į Rygą) bei lietuvių kelias (ėjęs į Didžiąją Lietuvą). Pirmieji prekybiniai ryšiai tarp Klaipėdos ir Wismaro aprašyti 1273 ir 1293, tačiau Klaipėda kaip uostas ilgą laiką buvo nuošalyje. Prekybai strategiškai svarbios buvo pagrindinės upės. Nemunas nuo seniausių laikų buvo vakarų baltų (prūsų) ir rytų baltų (lietuvių) prekybos kelias. Nuo XV a. pradžios jis tapo svarbiausia tarptautine trasa Kryžiuočių ordinui, plėtojant ūkį, ugdant panemunių gyvenvietes; todėl Ordinas buvo suinteresuotas plėsti ir valdyti vandens kelią. 1370–1380 laivybai pritaikius Deimę, Ordinas galėjo iš savo ekonominių centrų Marienburgo ir Dancigo vidaus laivybos keliais per Aismares, Prieglių, Deimę, Kuršmares, Giliją ir Nemuną aprūpinti prekėmis savo pilis Tilžėje, Ragainėje ir Klaipėdoje bei gyvenvietes palei Nemuną. Tuomet vandens keliai buvo daug saugesni ir patogesni nei sausumos, todėl Ordinas juos saugojo ypatingomis privilegijomis. 1409 Ordinas planavo iškasti svarbiausią kanalą, turėjusį jungti Deimeną su Gilija, neužsukant į laivybai pavojingas Kuršių marias, tačiau tam sutrukdė 1410 pralaimėtas Žalgirio mūšis. Tik 1697 ten iškasta Pričkagrabė (Didysis Friedricho kanalas). Nuo prekybos kelių priklausė ir miestų ekonominė reikšmė. Tilžė, kaip miestas prie Nemuno, buvo svarbus prekybos centras: per ją ėjo sausumos ir vandens prekybos keliai į rytus. Jos reikšmė išaugo XV a. viduryje Kaune atsidarius Hanzos prekybos kontorai, kuri iki XVI a. reguliavo prekybą Nemuno žemupyje. Prekyba tarp Tilžės ir Kauno vyko šimtmečius. Nemunas buvo medienos gabenimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau – iš Rusijos svarbiausias kelias. Kol nebuvo nutiestas geležinkelis upe plukdyta tiek daug sielių, kad kartais garlaiviai negalėdavo ja praplaukti. Iškasus Klaipėdos kanalą jis tapo krovinių plukdymo į Klaipėdą svarbiausia trasa. Po Pirmojo pasaulinio karo keitėsi prekių plukdymo Nemunu sąlygos. Į Tilžę nebeplukdyti sieliai iš Gudijos ir Lenkijos dėl 1920 uždarytos Lenkijos–Lietuvos sienos, tačiau Nemunas kaip prekybos kelias savo reikšmės neprarado iki pat 1944. Juo Mažosios Lietuvos garlaiviai dažniau plaukdavo tik iki Rusijos (vėliau Lietuvos) sienos. Tilžės garlaivių bendrovės gabeno prekes į Ragainę (celiuliozės, dėžių fabrikams, lentpjūvėms), Trapėnus ir Smalininkus. Gilija dar Ordino laikais buvo svarbus laivybos kelias. Iš Tilžės ja plaukdavo į Skiepus, Lapynus, Kryžionus, toliau mariomis į Tovę, Įsę, Kuršių neriją. Gilija prekybos keliai vedė į Karaliaučių, Kuršių mariomis – į Labguvą, Deime ir Priegliumi – į Karaliaučių. Toliau vandens prekybos keliai ėjo Baltijos jūra. Karaliaučius nuo seno konkuravo su Ordino svarbiausiu uostu Dancigu. Klaipėdos uostas liko nuošalesnis vietinių prekių importo (bei LDK prekių tranzito) ir eksporto centras (dar prekybos laivynas). XIII–XIV a. Ordinas krašte turėjo 3 svarbius sausumos prekybos kelius: pakrantės kelią per Kuršių neriją į Klaipėdą ir Kuršą; kelią iš Karaliaučiaus į Įsrutį, Kraupišką, Ragainę ir šiauriniu Nemuno krantu į Kauną bei kelią į Luką, Augustavą, Gardiną. Šiuos kelius iš pradžių Ordinas naudojo užkariavimo žygiams, vėliau susisiekimui ir prekybai. Iš Tilžės ėjo dar 3 keliai: į Katyčius, Tauragę ir Viešvilę, iš ten toliau į Jurbarką ir Kauną. Pirkliai netrukus pastebėjo Tilžės reikšmę prekybai dėl gero susisiekimo, patogios perkėlos per Nemuną, sausumos ir vandens kelių sankirtos. Šimtmečius daugiausia prekių gabenta vandens prekybos keliais; tik XIX a. pabaigoje išplėtotas sausumos kelių tinklas. Iš Tilžės ėjo plentai į Mažosios Lietuvos svarbiausius miestus: Karaliaučių, Įsrutį, Ragainę, Gumbinę, Klaipėdą. 1861 kaip prekybos kelias nutiestas svarbus geležinkelio ruožas Karaliaučius–Sankt Peterburgas (per Gumbinę ir Eitkūnus į Rusiją). Vėliau geležinkelių tinklas plėstas, prijungta Tilžė, Įsrutis, Klaipėda ir kiti miestai. Geležinkelio linija Karaliaučius–Įsrutis–Tilžė-Klaipėda jungėsi su geležinkeliu į Rygą. 1891 įrengtas tiesioginis susisiekimas traukiniais tarp Karaliaučiaus ir Tilžės (per Labguvą). 1892 Tilžė geležinkeliu sujungta su Ragaine, 1894 – su Pilkalniu ir Stalupėnais. Iš Didžiosios Britanijos ėjęs siaurasis geležinkelis jungėsi su Skiepais, Kaukėnais ir Karkle. Krašte gerai išplėtotas geležinkelio tinklas XIX a. pabaigoje labai pagyvino prekybą. Vietinės reikšmės prekybai XX a. pradžioje padėjo autobusų bei krovininių sunkvežimių transportas, patogus prekėms vežti ir pirkėjų kelionėms.

Dar skaitykite: geležinkeliai, krovinių gabenimas.

L: Denkschrift über Memels Seehandel, den Minge–Schmeltelle–Canal und die Zweigbach–Insterburg–Tilsit–Memel. Memel, 1862; Ostpreußen. Berlin, 1922; Hoffmann B., Hurtig T. Ostpreußen. Königsberg, 1935; Bis an die Memel. Leer, 1952; Willoweit G. Die Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets. Marburg, 1969; Wiese M. Kneiphof-Bernsteinstraße Tuwangste – Gründung von Königsberg // Königsberger Bürgerbrief. 1993; Tilsiter Rundbrief. Nr. 20, 1990/91, T.p. Nr. 25, 1995/96, T. p. Nr. 30, 2000/01. Hackmann J. Preußen und die Ostsee // Kulturlandschaft Ost- un Westpreußen. Berlin, 2005, S. 39–46.

Iliustracija: Smalininkai – per šimtmečius svarbus prekybos uostas prie Nemuno, 1930 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų