keliai
kelia (sausumos keliai, vandens keliai). Susisiekimo keliai skirstomi į sausumos, vandens ir oro kelius.
Sausumos keliai. Pradėjus naudoti gyvulius kaip susisiekimo bei krovinių gabenimo priemonę, atsirado ir plito keliai, pakeitę senuosius pėsčiųjų takus. Baltai turėjo ir kelių dievybes, kurias garbino išvykdami į keliones ir keliaudami. Dar Kristaus laikais žinotas Gintaro kelias į Romos imperiją iš Prūsos. Nepajėgiant įrengti tiesesnių vietinių kelių, keliauta sausesniais plotais tarp brastų ir perkėlų aplenkiant pelkes ir kitas kliūtis. Matyt, senųjų sausumos kelių tinklas priklausė nuo prekybinių ir kitų ryšių tarp genčių bei atokesnių vietovių. Archeologų aptiktos senųjų medinių tiltų ir kitos liekanos Prūsoje. Po Kryžiuočių ordino įsiveržimo tinkamų kelių pasirinkimas buvo svarbiausias dalykas rengiant karo žygius, kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1381–1402 minėta apie 100 kelių, kurių dalis gal buvo naudota ir senais taikos laikais. Šaltiniuose minima, kad jau XIII a. Baltijos pajūriu, per Kuršių neriją, ėjo svarbus kelias, jungęs Prūsiją su Ryga. Juo iš Karaliaučiaus į Klaipėdą, o iš čia toliau į Kuršą keliaudavo Kryžiuočių bei Kalavijuočių ordino riteriai. Vėliau jis virto pašto keliu. Po Žalgirio mūšio ir Melno taikos (1422) svarbiausi tapo prekybiniai, ūkiniai keliai, jungę kaimus su prekyvietėmis, administraciniais ir kitais centrais, prieplaukomis bei uostais (tuomet vandens keliai buvo daug patogesni kroviniams gabenti nei prasti sausumos keliai). Naudotasi žiemos keliais per užšalusias upes, pelkes ir kita. Būdinga, kad senojo krašto žemėlapiuose sausumos keliai dar nevaizduoti (per menkas objektas), užtat kruopščiai išryškintos didesnės upės – tuometiniai keliai bei orientyrai. Tik 1710 Homanno žemėlapyje parodyti iš Karaliaučiaus ėję svarbiausi 8 Prūsijos keliai: pro Piliavą per Aismarių neriją į Dancigą, pro Labotą ir Krantą per Kuršių neriją į Klaipėdą, pro Neuhauseną į Žiokus, pro Kaimę į Labguvą, pro Arnavą į Tepliavą, pro Apušvangį į Šipapilę, pro Ylavą į Šipapilę ir tolyn, pro Šventapilę į Marienwerderį ir tolyn į Berlyną. Tad krašto didelėje dalyje reikšmingesnių kelių dar nebuvo. 1759 Lotterio žemėlapyje jau parodyta: keliai iš Karaliaučiaus pro Labguvą į Tilžę, keliai iš Tilžės pro Įsrutį į Ungurą. XVIII a. pabaigos detaliame Schroetterio žemėlapyje užfiksuotas tuomet buvęs kelių tinklas: gausu vietinių keliukų tarp kaimų, vingiuotų vieškelių tarp miestų, nutiestų patogesnėse vietose. Tuomet iš Tilžės svarbiausi vieškeliai vedė į Linkūnus bei Gastas, Ragainę, paupiais į Kaukėnus ir kitur. Nemuno dešiniajame krante jau buvo vieškelis nuo Šakininkų karčemos į Rukus, Žemaitkiemius ir tolyn – į Klaipėdą. Nors krašto kelių tuomet nestigo, dauguma jų buvo nelengvai pravažiuojami. Tai stabdė tolesnę krašto plėtrą. Mažosios Lietuvos kelių tinklas ir patys keliai labiausiai pakito XIX a. Nuo 1808 Comite der Ostpreußischen und Litthauischen Stände [Rytprūsių ir Lietuvos būklės komitetas] planavo modernių valstybinių plentų (vok. Staatschausee) tiesimą. 1818–1827 nutiestas pirmasis toks plentas iš Karaliaučiaus į Elbingą. 1822–1840 nutiestas plentas iš Karaliaučiaus pro Ylavą į Rastenburgą. 1830–1831 (1833) pasitelkus net 3000–4000 žemkasių nutiestas plentas iš Karaliaučiaus pro Tilžę į Lauksargius. Nuo ten pro Tauragę vieškelis ėjo į Rygą ir Sankt Peterburgą. Šis kelias tapo svarbiu tarptautiniu pašto keliu, pakeitusiu ankstesnį kelią per Kuršių neriją ir Klaipėdą. 1835–1837 nutiestas plentas Toplaukis–Įsrutis–Stalupėnai–Eitkūnai. Jis tapo svarbiu tarptautinės prekybos keliu; juo kroviniai iš Rusijos imperijos gabenti į Karaliaučiaus uostą ir tolyn į vakarus. Naujieji plentai tiesti pagal specialistų parengtus projektus. Siekiant sutrumpinti keliones tiesti kuo tiesesni plentai, atlikti dideli žemės darbai (kalvose darytos iškasos, užpiltos įdubos), statyti nauji tiltai ir kita. Didieji plentai pakeitė Mažosios Lietuvos miestų (ypač Tilžės) bei paplentės miestelių gyvenimą, pagreitino ekonomikos plėtrą. 1853 Gumbinės apygardoje buvo 364,5 km plentų, o 1874 – jau 714 km (Karaliaučiaus apygardoje atitinkamai 538,3 ir 812,2 km). Tad plentai buvo tiesiami labai sparčiai. Iki 1853 nutiestas plentas Tilžė–Šilutė–Priekulė–Klaipėda, pakeitęs daugelį Nemuno dešiniojo kranto gyvenviečių. Atskira ūkio šaka tapo kelių priežiūra, statyti gausūs kelių įrenginiai bei pastatai. Keliai buvo grindžiami skaldytais bei tašytais akmenimis, XX a. pradžioje asfaltuojami. Taip Mažojoje Lietuvoje susiklostė išplėtotas gerų kelių tinklas (daug tankesnis nei Rusijos valdytoje Didžiojoje Lietuvoje ar kitose Rytų Europos šalyse). XIX a. pabaigoje daugelį krovinių perėmė geležinkeliai (jų linijų krašte sparčiai daugėjo), todėl plentų statybos tempai sulėtėjo. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo pradėta tiesti svarbiausia Vokietijos autostrada (vok. Autobahn) nuo imperijos vakarinio pakraščio per Berlyną, Elbingą, Karaliaučių, Įsrutį į Eitkūnus (valdų rytinį pakraštį). Dalį to betonuoto kelio su daugeliu inžinerinių įrenginių suspėta nutiesti. Iki 1944 pirmos grupės asfaltuoti plentai buvo: Karaliaučius–Brunsbergas (60 km ilgio), Karaliaučius–Piliava (47 km), Karaliaučius–Toplaukis–Tilžė (118 km), Toplaukis–Įsrutis–Eitkūnai (97 km) bei keliai iš Karaliaučiaus į Rūsius (39 km), Krantą (34 km), Ylavą (39 km). Blogesni plentai: Gumbinė–Tilžė (69 km), Gumbinė–Geldapė (39 km), Įsrutis–Darkiemis–Geldapė (57 km), Įsrutis–Nordenburgas (40 km), Vėluva–Alna–Girdava (46 km), Karaliaučius–Friedlandas–Girdava–Nordenburgas (92 km), Karaliaučius–Žintai (40 km), Karaliaučius–Labguva–Laužai (86 km). Antros grupės plentai: Fischausenas–Palvininkai–Rūsiai (41 km), Tepliava–Labguva (30 km), Tepliava–Friedlandas (25 km), Šventapilė–Žintai (25 km), Vėluva–Nordenburgas (49 km), Geldapė–Stalupėnai (45 km), Stalupėnai–Pilkalnis (18 km), Pilkalnis–Lengvėnai (29 km), Ragainė–Eglininkai–Stalupėnai (83 km) ir kita. Mažiau gerų kelių buvo Pakalnės apskrityje – drėgnuose plotuose, išraižytuose upių bei kanalų. Šių pagrindinių kelių tinklą papildė daugybė vietinių kelių, dažnai grįstų akmenimis, pritaikytų krovinių gabenimui, aprūpintų reikalinga įranga.
Vandens keliai. Jų reikšmę lėmė Mažosios Lietuvos geografinė padėtis. Nuo seniausių laikų plaukiota Baltijos jūra bei jos įlankomis – Aismarėmis ir Kuršmarėmis. Greta jūrų kelių kraštui buvo labai svarbūs vidaus vandens keliai. Mažosios Lietuvos didžiąją dalį ploto raižo Nemunas, Prieglius bei laivybai tinkami jų intakai (Minija, Alna, Ungura ir kiti), vedantys į svarbiausius krašto centrus (Karaliaučių, Tilžę, Klaipėdą ir kitur). Beje, šie senieji centrai ir kūrėsi prie svarbiausių vandens kelių, vedančių vakarų link, į pajūrį. Tokia vidaus vandens kelių padėtis lėmė krašto istoriją, jo ūkio raidą. Jais gabenti tranzitiniai kroviniai (ypač iš Didžiosios Lietuvos ir Gudijos – plukdyti iš Nemuno baseino), vietiniai kroviniai į didžiuosius miestus bei gamyklas, prekės į netolimas prekyvietes ir kitur. Iš Nemuno deltos pelkininkų ir kitų užaugintos bulvės, įvairios daržovės gabentos į Tilžę, Klaipėdą, Karaliaučių ir kitur. Kuršių marių ir kitų žvejų sugautos žuvys laivais ir valtimis plukdytos parduoti. Dažniau vandeniu plukdytas pievininkų suruoštas šienas. Upėmis ir kanalais susisiekta su pakrančių kaimais (ypač pamaryje, Nemuno deltoje), plaukta į bažnyčias, mokyklas, prekyvietes ir kitur. Nuo senųjų laikų vandens keliai buvo svarbiausia susisiekimo galimybė (patogesnė nei senieji takai ar neįrengti keliukai per mažiau gyvenamą kraštą). Tą liudija senųjų laivų liekanos (pvz., Gilijoje rastas vikingų didelis laivas), kaimų ir prekyviečių kūrimasis paupiuose. Taip krašte išsiplėtojo laivyba, laivų statyba, įvairiose vietovėse gaminta daugybė valčių bei medinių laivų (kuršlaivis, kuršvaltė, lomė). Svarbiausiose vietose statyti uostai, prieplaukos, švyturiai bei kiti navigaciniai ženklai. Vis plėtėsi keleivių gabenimas vidaus vandenų keliais. Iki geležinkelių tinklo išplėtojimo krovinių gabenimas upėmis ir kitais keliais buvo svarbiausia veikla. Nors gruodžio–kovo mėnesiais vidaus vandens keliai užšaldavo, o potvyniai bei ledonešiai trikdydavo laivybą, šie keliai ilgam liko svarbiausi krašto gyvenimui. Didžiulę vidaus vandens kelių reikšmę rodo, pvz., laivybos Gilija mastas: XIX a. pabaigoje kasmet ja plaukdavo po 2500 laivų ir 800 sielių. Tankus kelių tinklas lėmė krašto ekonomikos suklestėjimą. Krovinių ir kitko gabenimą vidaus vandens keliais skatino išplėtota didžiųjų kanalų sistema. Pvz., Nemunu iš Didžiosios Lietuvos atvežtas prekes buvo galima toliau saugiai (nebijant audrų ir kita) plukdyti ištiesinta ir pagilinta Gilija, Kryžionų perkasu, Pričkagrabe iki Labguvos, iš ten – Deime, dirbtiniu perkasu ties Tepliava bei Priegliumi iki Karaliaučiaus. Neišplaukiant į atvirą Baltijos jūrą toliau buvo galima Aismarėmis nuplaukti iki Elbingo ir ištiesinta Nogate pakilti iki Vyslos. Laivybai pritaikytu Vyslos žemupiu pakilus iki Brombergo, perkasai su šliuzais vedė į Netzės, Wartkės ir Oderio upes. Iš ten net keliais laivybos kanalais susisiekta su Berlynu (iš jo buvo galima kanalais nuplaukti į dar tolimesnius kraštus). Todėl nedideli upių bei marių laivai iš Mažosios Lietuvos galėdavo pasiekti Vakarų Europą. Minėtą pagrindinę trasą papildė daug atšakų. Į Klaipėdą plaukta Rusnės, Atmatos, Minijos upėmis bei Klaipėdos kanalu. Aukštyn Priegliumi plaukta iki Įsruties, o Alna – iki Friedlando. Aukštuoju perkasu plaukta į Rytprūsių pietvakarinės dalies miestus, o įvairiais kanalais – į Dancigą, įvairiomis kryptimis raižytos Aismarės ir Kuršių marios (laivybai pavojingiausi vidaus vandens kelių ruožai). Valtimis plaukiota daugeliu upių, platesniais upeliais bei sausinimo grioviais, todėl bendras vandens kelių ilgis galėjo siekti tūkstančius kilometrų. Krašto vidaus vandens keliai buvo pritaikyti intensyviai laivybai. Nuo Smalininkų iki pat Berlyno galėdavo plaukti iki 600 t talpos laivai. Upių krantai reguliuoti bunomis, gilinti farvateriai, naudoti įvairūs hidrotechniniai įrenginiai. Laivybai tiko 95 km Priegliaus (intensyviausiai naudota 70 km iki Vėluvos, mažiau –125 km iki Įsruties). Priegliaus gylis mažėjo nuo 6,5 m žemupyje iki vidutiniškai 2,1 m ties Vėluva. Sureguliuota 183 km trasa nuo Karaliaučiaus iki Smalininkų. Vandens kelių tiesimas bei priežiūra buvo svarbi krašto ūkio šaka, joje dirbo daugybė žmonių. Šimtmečius trukdavo didieji darbai – naujos Gilijos vagos kasimas, Nemuno žemupio vingių tiesinimas, uostų tobulinimas, didžiųjų bei mažesnių kanalų kasimas bei tobulinimas. Svarbiausi darbai įrengiant vandens kelius: 1263 sureguliuotas Deimės aukštupys iki Tepliavos; 1414–1422 iš Samanynės į Kuršmares prie Gyventės iškastas Ordino perkasas (vok. Ordensgraben); 1613–1616 tiesinta Gilijos vaga tarp Skiepų ir Lapynų; 1618–1620 pertvarkyta Šalteikė; 1647 pagal kurfiursto nurodymą parengtas vandens kelių Nemuno deltoje (vok. Memelniederung) planas; 1651 kastas kanalas iš Deimės į Nemuną; 1664 Gilija juosta pylimais; 1668 rengtas susisiekimas tarp Deimės ir Nemunyno; 1671 susitarta įrengti perkasą Deimė–Gilija; 1671–1673 reguliuota Gilija; 1689 tvarkytas kanalas Prieglius–Deimė; 1689–1697 įrengta Pričkagrabė (19 km ilgio perkasas tarp Deimės ir Nemunyno) ir Greituška (1 mylios ilgio perkasas tarp Kryžionų ir Petrikų); 1712 parengiamas vandens kelių Nemuno deltoje planas; 1715 statomi pylimai prie Greituškos, o 1744 paaukštinami; 1760 kastas Medlaukių kanalas nuo Šnekės; 1772 Pervalkiškių perkasas; 1778 pertvarkytas Nemuno išsišakojimas į Rusnę ir Giliją; 1806 reguliuotas Nemunas; 1833–1835 tiestas Kryžionų perkasas; nuo 1840 pagal planą reguliuotas Nemunas; 1849 tvarkytos Nemuno atšakos ties Kalviais; 1865 reguliuota Šalteikė, Kurvė ir Šnekė; 1873 statytas Klaipėdos kanalas; 1875–1891 pagal planą reguliuotas Nemunas; nuo 1878 reguliuota Rusnės upė, jos atšakos Atmata ir Skirvytė; 1901 atidarytas Karaliaučiaus jūros kanalas. Išplėtojus vandens kelius radosi galimybė gabenti didžiulius kiekius krovinių, per šimtmečius jie buvo svarbiausia Didžiosios Lietuvos užsienio prekybos grandis (daugiausia prekių iš ten tranzitu gabenta Mažosios Lietuvos vandens keliais). Ištobulinta vandens kelių sistema skatino krašto gyventojų keliones, jų ūkinę veiklą. Išplėtoti vandens keliai buvo vienas svarbiausių krašto ekonominio suklestėjimo veiksnių. Todėl Mažoji Lietuva gyvenimo ir ekonominiu lygiu gerokai lenkė Didžiąją Lietuvą. Sovietmečiu tradicinė Mažosios Lietuvos laivyba sunaikinta, vandens keliai apleisti, daugybė įrenginių sunaikinta. Taip netekta senojo gyvenimo svarbiausios dalies.
Keliai Klaipėdos krašte. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos Respublikos reikėjo patobulinti sausumos kelių tinklą, buvo sujungta Klaipėda su Kaunu ir kitais miestais. Nors pačiame krašte kelių tinklas buvo labai tankus, Didžiosios Lietuvos pusėje kelių stigo. 1928 Klaipėdos krašte buvo 493 km plentų (arba 204,1 km/1000 km2). Didžiojoje Lietuvoje jų tebuvo vos 21 km/1000 km2 (Vokietijoje 447, Anglijoje net 1250). Toks labai nevienodas kelių tinklo tankis Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje turėjo įtakos ir labai skirtingam gretimų kraštų ekonomikos lygiui. 1934–1939 nutiestas Žemaičių plentas Kaunas–Raseiniai–Klaipėda, sudėtingas ir brangus (12 mln. Lt vertės) inžinerinis įrenginys.
Kelių likimas po 1944. Kaip ir kiti krašto inžineriniai įrenginiai dalis kelių nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Dalis anksčiau rūpestingai prižiūrėtų ir tinkamai remontuotų kelių sovietmečiu buvo apleisti ir nugyventi (ypač Karaliaučiaus krašte). Senieji akmens grindiniai kai kur išardyti, kai kur užpilti asfaltu. Senuosius kelius ir viso krašto vaizdą neatpažįstamai pakeitė pakelės senųjų medžių kirtimai.
L: Schicken G. Wasserwege und Deichwesen in der Memelniederung. Königsberg, 1901; Kutschke C. Die ostpreussischen Wasserstrassen // Ostpreussen. Berlin, 1922; Kubilius A. K. Lietuvos ūkio perspektyvos, Kaunas, 1930; Valančius G. Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas. Kirchheim–Teck, 1946; LE; Jäger E. Prussia–Karten, 1542–1810. Weißenhorn, 1982; Lietuva (LE XV t.). V., 1990; Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., 1991; Kviklys B. Mūsų Lietuva. IV t., V., 1992; Brandtner G., Vogelsang E. Die Post in Ostpreußen. Lüneburg, 2000.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Būdingas pamario kelias / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1986, nr. 56
Iliustracija: Kelias kopose, 1938 / Iš Evos Labutytės rinkinio
Iliustracija: Kryžkelė Nemuno užliejamose pievose, 1978
Iliustracija: Vieškelis į Juknaičius, grįstas atrinktais akmenimis, 1994
Iliustracija: Pavasario potvynio apsemtas Šilutės–Rusnės plentas, 1970
Iliustracija: Senasis kelias Rusnėje / Iš Anso Lymanto archyvo
Iliustracija: Iš Beiniūnų į Gudvalius, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo
Iliustracija: Išlikęs kelio Naudiškiai–Kaimė grindinys, 2002
Iliustracija: Skeltais akmenimis tvarkingai grįstas vieškelis prie Kukorų, 1996
Iliustracija: Ąžuolų alėja prie Smalininkų, 2001
Iliustracija: Kelmai palei naująjį plentą Klaipėda–Šilutė dar mena buvus senąjį kelią, 2001
Iliustracija: Klaipėda. Laivai Danės žiotyse, apie 1930 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Valtimi į turgų su rudens gėrybėmis, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder–Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Nemuno deltos pievose paruošto šieno plukdymas, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder–Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Kraupiško siaurojo geležinkelio stotis, 1996
Iliustracija: Nidos pašto karieta – paveikslo Frankfurto pašto muziejuje F. W. Sieberto spaustuvės reprodukcija / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo