krovinių gabenimas

krovini gabẽnimas nuo senųjų laikų krašte buvo įprastas darbas, atliekamas įvairiais būdais. Dažnai kroviniai gabenti gyventojų reikmėms. Žemdirbiai vis tobulesniais arkliniais vežimais, rogėmis ir kitkuo į sodybas susiveždavo derlių, kurą ir kita. Pievininkai ir žuvininkai savo laimikį (sugautas žuvis, šieną ir kita) plukdydavo laivais ir valtimis. Krovinių gabenimas didesniais atstumais (į pilis vežta duoklė, į prekyvietes – gaminiai ir kita) buvo krašto ūkinio ir visuomeninio gyvenimo svarbiausioji grandis. Mažojoje Lietuvoje sparčiai plėtotas krovinių gabenimas lėmė ir krašto ekonominę pažangą. Nuo senovės Mažoji Lietuva buvo tranzitinio krovinių gabenimo kraštas – iš Didžiosios Lietuvos į Karaliaučiaus, Klaipėdos bei kitus uostus gabentos į Vakarų Europą išvežamos prekės. Iš to pragyvendavo daug krašto žmonių. Krovinių gabenimą ribojo kelių būklė. Kol nebuvo gerų sausumos kelių, daugiausia krovinių plukdyta vandens keliais. Todėl krašte plėtota laivyba, laivų statyba. Net įrengus patogių sausumos kelių tinklą, krovinių gabenimas vandens keliais buvo pigiausias (ypač gabenant didelius bei sunkius krovinius). Todėl iki pat 1945 krašto didžiojoje dalyje (pamariuose, panemuniuose ir kituose paupiuose) krovinių gabenimo laivais reikšmė nesumažėjo. Vandens keliais buvo plukdomi didžiuliai kiekiai įvairių krovinių. Pvz., 1937 krovinių gabenimas per Klaipėdą siekė 1 339 000 tonų (čia atplaukus 845 laivams), per Karaliaučių – 3 657 000 (1329 laivai). Tarp atplukdomų į Karaliaučiaus uostą krovinių 1/3 sudarė anglys. Pusę išvežamų krovinių – grūdai, cukrus ir miltai, 1/3 – mediena ir celiuliozė. Pusė atvežamų krovinių plukdyta iš Vokietijos, 38% – iš Vakarų Europos. Tarp išvežamų krovinių 40% skirta Vokietijai, 30% – kitiems Vakarų Europos kraštams. Klaipėdos uoste tarpukariu dirbo 1500 krovikų. Didžiausios to meto prekių krovos bei krovinių gabenimo bendrovės: Lietuvos Baltijos Lloydas, jo padalinys Klaipėdoje – Baltijos transporto bendrovė, pati didžiausia Klaipėdoje ne tik krovos, bet ir krovinių gabenimo bei laivininkystės bendrovė; „Sandėlis“, klaipėdiečio Martyno Reišio organizuota ir gerai veikusi laivininkystės, krovos bei ekspedicijos bendrovė; Skuba, turėjusi Klaipėdos miesto prekių stotį ir ekspediciją Kaune. Šalia tarptautinio krovinių gabenimo jūrų keliais svarbus buvo krovinių gabenimas vidaus vandens keliais. Pvz., 1940 į Klaipėdą vietiniais laivais atplukdyta 85 000 tonų krovinių, o išplukdyta net 256 000. Karaliaučiaus–Piliavos uostuose toks krovinių gabenimas siekė 330 000 ir 556 000, o kitose Rytprūsių vietovėse – 554 000 ir 581 000 tonų. Tilžės uosto krovinių apyvarta 1910 siekė 343 755 t, 1913 – 359 040 t. 1935 Priegliumi nuplukdyta 800 000 tonų įvairių krovinių. 1929 iš Kauno Mažosios Lietuvos link išplaukė 557 baidokai, 1937 – 255. Pro Smalininkus 1937 plukdyta 154 600 tonų krovinių. Daugiausia gabenta medienos (plukdyta sieliais ir kitkuo). 1913 Nemunu iš Didžiosios Lietuvos ir Gudijos atplukdyta 2 mln. tonų medienos (į Klaipėdą ir Karaliaučių – po 1 mln. t). Dar 0,5 mln. tonų plukdyta Priegliumi. 1929 iš Lietuvos į Karaliaučių plukdyta 0,75 mln. tonų medienos. 1928–36 Nemunu pro Kauną plukdyta po 775–2534 sielius kasmet (į Klaipėdą, Karaliaučių, Tilžę ir kitur). Savitas verslas Mažojoje Lietuvoje iki pat 1945 buvo krovinių gabenimas nedideliais krovininiais laivais – kuršlaiviais (vok. Kurische Reisekahn). Krašto meistrų pastatyti buriniai kuršlaiviai (galėję plukdyti po 50–300–500 tonų krovinių) plaukiodavo krašto upėmis ir kanalais, Aismarėmis ir Kuršmarėmis, plukdė įvairius krovinius pagal įvairius užsakovų nurodymus. Pvz., 1933 Hermanno Adomaičio (Adomeit) iš Tepliavos kuršlaivis Maria tų metų IV reisu iš Karaliaučiaus į Tilžę per 10 dienų nugabeno anglis, V reisu iš Bambės į Karklę per 15 dienų nuplukdė 72 m³ žvyro, VII reisu iš Schenkerdorfo prie Lauknos į Karaliaučių nugabeno 134,4 tonos bulvių, VIII reisu iš Karaliaučiaus į Labguvą nuplukdė 157 tonas anglių. Būta ir ilgesnių kelionių: tas pats laivas per 20 dienų nugabeno 160 tonų grūdų iš Danzigo į Ragainę, per 7 dienas – 120 tonų miežių iš Marienburgo į Karaliaučių. Dar plukdytos plytos, akmenys, geležinkelio pabėgiai, čerpės ir kita. Krašte daug gabenta ir šieno. Nemuno deltoje paruoštas šienas dažniausiai plukdytas valtimis (į savas pievininkų ir žvejų sodybas, parduoti į Kuršių neriją bei įvairias prekyvietes, laikinai saugoti į perpardavėjų sodybas). Sukaupti dideli šieno kiekiai plukdyti kuršlaiviais ir kitais didesniais laivais į Karaliaučiaus ir kitas prekyvietes. Senuosiuose piešiniuose vaizduota, kaip iš Mažosios Lietuvos atplukdytas šienas kraunamas iš laivų į arklinius vežimus Karaliaučiaus krantinėse. Vandenims užšalus, šienas vežtas sausumos keliais. Dažnai buvo žuvų, sugautų krašto upėse, Kuršių mariose, Aismarėse ir Baltijos jūroje, krovinys. Šviežios ir rūkytos žuvys plukdytos valtimis į prekyvietes, į žuvų pirklių buveines. Vandens keliais plukdytos žemdirbių užaugintos bulvės bei daržovės iš Nemuno deltos: mažesnėmis valtimis į artimesnes vietas, didesniais laivais po kelis šimtus tonų į Karaliaučių, Berlyną ir kitur. Iš kitų Mažosios Lietuvos vietų žemės ūkio derlius į prekyvietes ir kitur arkliniais vežimais vežtas sausumos keliais (vieškeliais ir plentais). XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje išplėtojus geležinkelių (ypač siaurųjų) tinklą, daug laukininkų ir kitų savo derlių bei dirbinius galėjo lengviau ir greičiau nugabenti į miestus ir kitur. Antai iš atokaus Karklės kaimo prie Kuršių marių siaurojo geležinkelio linija visokius krovinius buvo galima nugabenti iki Britanijos geležinkelio mazgo, o iš ten plačiuoju gležinkeliu vykti į Tilžę, Labguvą ar Karaliaučių. 1909–1910 šia siaurojo geležinkelio linija vežta 22 000 tonų krovinių, o 1925–1926 – 45 000 tonų. Geležinkeliu gabenti užauginti gyvuliai, paukščiai, įvairūs dirbiniai bei kita. Iš krašto pieninių bei sūrinių vežtas sviestas (dažnai medinėse statinaitėse), sūriai. Krovinių gabenimu užsiimdavo ir paštas (pvz., iš Tilžės 4 kartus per dieną kroviniai vežti į Ragainę, po 3 kartus į Jurgaičius ir Pakriokius, 2 kartus į Gastas). 1937 Rytprūsiuose iš viso gležinkeliu gabenta 3 760 000 tonų krovinių. XX a. pradžioje (ypač tarpukariu) plėtotas krovinių gabenimas sunkvežimiais. 1935 Rytprūsiuose 1000 gyventojų teko 37 sunkvežimiai (Lenkijoje – 8, Lietuvoje – tik 0,9). Juos įsigydavo pirkliai, supirkę žemdirbių bei žvejų produkciją ir gabenę ją į miestus ir kitur. Taip atokiame Karklės kaime pagautos šviežios žuvys vietos pirklio sunkvežimiu buvo greitai išvežiojamos į daugelį Pakalnės apskrities prekyviečių. Stambesnės firmos įsteigė reguliarius krovinių gabenimo sunkvežimiais reisus. Iš Ragainės 2 kartus per dieną vykta į Lazdynus ir atgal, 3 kartus – į Šilėnus. Iš Gastų į Kryžionus vykta 2 kartus per dieną, o iš Kaukėnų į Britaniją – net 4 kartus. Po 1944 tradicinis krovinių gabenimas krašte likviduotas. Visai sunyko krovinių gabenimas vidaus vandenų keliais, nes jie suniokoti ir tinkamai neprižiūrėti. Nuardyta didelė dalis geležinkelio linijų. Suniokojus seniau klestėjusį krašto ūkį, sumenko ir krovinių gabenimas, išnyko savitų, Mažajai Lietuvai būdingų krovinių gabenimas (šieno bei daržovių plukdymas laivais ir kitkuo).

L: Jaeger W. Der Kurische Reisekahn Maria. Bielefeld, 1995.

Martynas Purvinas