perkėlos

pérkėlos, vietos bei įrenginiai įvairiems kroviniams perplukdyti per vandens telkinius. Nuo senovės patogios perkėlos per upes ir kita lėmė senųjų kelių tinklą, gyvenviečių bei sodybų įsikūrimą. Prie perkėlų įsikurdavo karčemos (kaip Smiltynėje ties perkėla iš Kuršių nerijos į Klaipėdą, Minijos vingyje ties Priekule ir kitur), muitinės. Pvz., Klaipėdos perkėlos nuomotojas turėjo privilegiją laikyti net 2 karčemas: Smiltynėje (vok. Sandkrug) ir miesto Pietų rage (vok. Fährekrug), kur žiemą prisiglausdavo uoste žiemojusių laivininkų vaikai. Kovų amžiais stengtasi perkėlas kontroliuoti, ties jomis statant pilis bei įtvirtinimus. Kartais ties senosiomis perkėlomis susiklostydavo krašto didžiosios gyvenvietės (pvz., Priekulė, Šilutė, Panemunė). Vėliau perkėlos įrenginėtos ir mažiau patogiose, bet naujoms gyvenvietėms ir kitkam reikalingose vietose. Reikšmingiausiose krašto perkėlose plaukiodavo motorlaiviai – keltai. Kaimo vietovėse apsieita su plaustu iš sujungtų laivelių su perdanga (tokiais kilnoti arkliniai vežimai, žemės ūkio padargai bei technika). Per daugybę Nemuno deltos atšakų gyventojai kilnodavosi savomis valtimis, krovinių perkėlos įrenginėtos tik kai kur. Poilsiautojų pamėgtame Gilijos kaime tarpukariu įrengta betoninės prieplaukos dideliam keltui, plukdžiusiam automobilius ir kita. Į svarbesnes perkėlas tiesti akmenimis grįsti keliai, įrenginėti patogūs privažiavimo keliai. Svarbiausiose vietose perkėlas vėliau keitė tiltai (pvz., ties Tilže, Rusne, Labguva). Perkėlos buvo svarbios platesnėse ir gilesnėse upėse, ypač uždumblėjusiuose jų žemupiuose. Kitur naudotasi brastomis – seklesnėse vietose brista ar važiuota. Svarbiausios perkėlos per Nemuną ir jo atšakas veikusios XX a. pradžioje (vykstant upe žemyn): Smalininkai–Šilėnai; Viešvilė–Trapėnai; ties Eisuliais, Ragaine ir Bitėnais (šiomis perkėlomis dažnai naudojosi panemunių pievų šienautojai, vykę į savo sklypus kitame krante); ties Vinge; per Rusnės upę: ties Pervalkiškiais, Baltruškiemiu, Karceviškiais, Galsdonais, Didžiaisiais Šilininkais (ties Mažaisiais Šilininkais keldavo tik laiveliu), Šakūnėliais, Tatamiškiais; per Atmatą: ties Rusne (iki pastatant Peterso tiltą), Šyša–Šyškrantė, ties Uostadvariu; per Skirvytę: Rusnė–Brijoniškės, ties Skirvytės kaimu. Svarbiausios perkėlos per Giliją XX a. pradžioje: ties Kampiniškiais (net 2), Lapynais, Tovelninkais, Šaukščiais, Gaidžiovinge ir Gilijos kaime. Per Jūros upę keldavo ties Krokiškiais ir Žagmantais. Buvo daug perkėlų per Šešupę (vien žemupyje 2 perkėlos ties Raudžiais). 1920–1923 sukūrus Klaipėdos kraštą, valstybinei sienai einant Nemunu, Rusne ir Skirvyte, apribojus ligtolinį laisvą persikėlimą per šias upes, išaugo perkėlų per jas reikšmė. Prie tų perkėlų abiejuose krantuose statytos muitinės, ten susiburdavo krovinių vežėjai ir besilankantys kitame krante. Po 1944 tradicinės perkėlos likviduotos.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Nepriklausomybės metais veikusi Lietuvos Respublikos muitinė prie Smalininkų perkėlos per Nemuną, 2002

Iliustracija: Rusnės perkėla, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdos perkėla per Danę prie geležinkelio tilto, 1923 / Iš Viktoro Rašeνskio rinkinio