prieplaukos

preplaukos. Nuo seno ieškota patogesnių vietų valtims ir laivams priplaukti prie kranto. Vėliau pradėta prieplaukas įrenginėti sutvirtinant pakrantę, statant įvairius įrenginius, kad būtų lengviau krovinius iškrauti iš vis didesnių laivų, keleiviams išsilaipinti iš reisinių garlaivių (dar skaitykite: keleivių gabenimas, krovinių gabenimas). Iš svarbiausiose vietose buvusių prieplaukų išaugo uostai (pvz., Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Smalininkuose). Ties prieplaukomis statytos karčemos, plėtėsi gyvenvietės. XX a. pradžioje Nemuno žemupyje būta daug įvairios reikšmės prieplaukų: Rusnėje, Šilutėje, Kaukėnuose ir kitur. Kuršių nerijos marių pakrantėje veikė Krantbėkio prieplauka (vėliau paversta uostu), Rasytės prieplauka su akmeniniu molu. 1891 pastatyta prieplauka Juodkrantėje, 1904 – Nidoje. Šarkuvoje bei Pilkupoje garlaiviai negalėdavo priplaukti prie seklios pakrantės – ten keleiviai perlipdavo į valtis. Kuršių marių pietiniame krante svarbios prieplaukos veikė Žiokvitėje ir Paustininkuose (su įrengtais akmeniniais molais upelių žiotyse). Deimei ar Priegliui nusekus garlaiviai iš Tilžės ar Klaipėdos plaukdavo tik iki Žiokvitės, iš kur keleiviai bei kroviniai toliau vežti į Karaliaučių sausumos keliais. Reikšmingos prieplaukos veikė Labguvoje ir Tepliavoje. Savas prieplaukas turėjo žvejų kaimai Aismarių pakrantėse, Kuršių marių rytiniame krante.

Martynas Purvinas

Jurgis Mališauskas

Iliustracija: Juodkrantės prieplauka, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos prieplauka, apie 1935 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Prieplauka (ovingis), iki 1944 / Iš MLEA