vidaus vandens keliai

vidaũs vandeñs kelia, upės, ežerai, kanalai, naudojami kroviniams ir keleiviams gabenti. Seniausi vidaus vandens kelių maršrutai, naudoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos prekyboje, buvo: Nemuno žiočių šaka Gilija–Kuršių marios, plaukiant pakrante nuo jos 3 mylių atstumu – Peldzeno įlanka, Deimės upė–Priegliaus upė–Aismarės, pro Elbingą dešiniąja Vyslos šaka (Nogate) pasiekiamas Gdanskas ir atgal. Kitas vidaus vandens kelias – Kuršių marios–Gilija, pro Ragainę ir Tilžę Nemunu pasiekiamas Kaunas. Vidaus vandens keliai sausrų metu nusekdavo, dėl to buvo kasami kanalai. Kryžiuočių ordinas rūpinosi sujungti Prieglių su Nemunu, todėl 1395–1406 gilino Deimės upę. 1408 minimas Ordino projektas – perkasu ties Labguva sujungti Deimę su Gilija (įgyvendintas XVII a.). XV a. kanaluose ir upėse gerinant laivybą buvo statomi šliuzai. XVI a. pradžioje Prūsijos ūkio centras buvo Nemuno ir Priegliaus žemupių sritis. Karaliaučius, iš dalies ir Klaipėda buvo svarbi prekybos vieta tarp Rytų ir Vakarų kraštų tiekiant žemės ūkio produktus. Didžioji dalis prekių transportuota vidaus vandens keliais, todėl dėl geografinės padėties XVII a. iškilo Tilžė, Įsrutis. Nevaržomos prekybos ir laivininkystės teisė 1657 Prūsijos kunigaikščio ediktu suteikta Klaipėdai. Rytprūsiai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos prekybos tarpininkas su Vakarų Europa. Susiklostęs vidaus vandens kelių tinklas neprarado reikšmės ir XX a. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Karaliaučiaus uosto apyvartai vidaus vandens keliai davė apie 1,13 mln., Klaipėdos – 0,57 mln., Tilžės – 0,36 mln. tonų prekių (laivais ir sieliais). Nemažą reikšmę XX a. 2–4 dešimtmetį jie turėjo Lietuvos ir SSRS prekyboje su Vokietija. Svarbus vidaus vandens kelias buvo Karaliaučiaus jūros kanalas, jungiąs Karaliaučių su Aismarėmis. Prieglius didesniems laivams tiko plaukioti iki Vėluvos (70 km), mažesniems – iki Įsruties (iš viso 125 km). Aismarės buvo negilios (2,5 m), jose negalėjo plaukioti jūros laivai. Todėl 1901 iškastas kanalas (6,5 m gylio, nuo Priegliaus žiočių iki Piliavos uosto) tapo vidaus vandens keliu iš Karaliaučiaus į Baltijos jūrą. Kitas vidaus vandens kelias Prieglius–Deimė–Didysis Friedricho kanalas (Pričkagrabė; statytas XVII a. II pusėje) –Sekenburgo kanalas–Gilija–Nemunas buvo svarbiausias vidaus vandens kelias iš Rytprūsių šiaurės į Lietuvą ir Rusiją, svarbus Karaliaučiaus uosto tranzitinei prekybai. Aplenkiant Kuršių marias kelias sujungė Nemuną su Priegliumi, per jį buvo jungtis su Karaliaučiumi. Svarbus Mažosios Lietuvos vidaus vandens kelias ėjo Nemunu. Jis buvo sena miško plukdymo arterija, daug prisidėjusi prie Mažosios Lietuvos medžio pramonės sukūrimo. 1833 iškastas laivybą pagerinęs Kryžionų perkasas. Po Pirmojo pasaulinio karo iškastas Mozūrijos kanalas, jungęs pietinę Mažosios Lietuvos dalį su šiaurinės dalies vidaus vandenų tinklu. Kanalas išvestas iš Mauro ežero ir prie Alnos įvestas į Alną (50 km), sujungiant Mozūrų ežerus iki Johanisburgo. Tuo būdu iki Karaliaučiaus susidarė daugiau kaip 200 km vidaus vandens kelio, kuriuo plukdyta mediena iš Mozūrų miškų. Alnos upė tinkama laivybai nuo Friedlando. Iki pat XIX a. pabaigos Nemuno deltoje svarbiausi transporto srautai ėjo vandens keliais. Tik viešaisiais keltais iki 1914 (kai buvo pastatytas tiltas per Atmatą) buvo galima patekti į Rusnę. Visoje Šilutės apskrityje XIX a. pabaigoje veikė apie 15 keltų: ties Šakūnais, Tatamiškiais, Rusne, Šyša, Skirvyte per Skirvytės upę, ties Uostadvariu per Atmatą, per Minijos upę ties Jociškių, Sakūčių ir Mockių kaimais ir kitur. Kai kuriuose kaimuose (Karklėje, Minijoje ir kitur) upės atstojo gatves. Gerinant susisekimą vidaus vandens keliais 1873 Klaipėdoje už Smeltės iškastas Klaipėdos kanalas.

L: Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su prūsais, t. 1. K., 1934; Povilaitis J. Mažosios Lietuvos ūkio bruožai // Aidai, 1948 nr. 18; Bucevičiūtė L. Vandens kelias Kaunas – Karaliaučius XV-XVIII a. kartografijoje // Kauno istorijos metraštis, t. 5. K., 2004; Lapinskas A. Vandens keliai Mažojoje Lietuvoje // Klaipėda, 2006, nr. 63; Forstreuter K. Die Memel als Handelsstrasse Preussens nach Osten. Königsberg, 1931.

Iliustracija: Kanalo šliuzas prie Bubainių, Įsruties apskritis, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Ledlaužis „Skirvytė“ Nemuno deltoje, 1939 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Šliuzo statyba Nemuno deltoje, iki 1939 / Iš Eugenijos Murauskienės šeimos albumo

Iliustracija: Jachta „Nijolė“ Kuršių mariose / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Jonas Dėckys jachtoje „Nijolė“, 1937 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Žvejų kaimas Gilija Nemuno deltoje – atvirukas, išleistas Lietuvių komiteto Kopenhagoje, apie 1919 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Juodkrantės prieplaukoje, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Nidos prieplaukoje, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Medienos transportavimas vandens keliais, iki 1944 / Iš Martyno Purvino rinkinio