kitataučiai

kitataũčiai, asmenys, priklausantys valstybės, kurioje gyvena ar yra apsistoję, jurisdikcijai, bet turintys kitos valstybės pilietybę arba visai jos neturintys. XII a. pradžioje Prūsoje kūrėsi mazoviečiai ir lenkai. 1226 čia įsikūrė Kryžiuočių ordinas ir į pietvakarius ir vakarus Prūsos žemes pradėjo keltis kitataučiai iš vidurio Europos šalių, pirmiausia iš Vokietijos. XIII a. pabaigoje į Prūsą pradėjo važiuoti Anglijos pirkliai. Iš pradžių Prūsos uostuose lankėsi tik pavieniai pirkliai, o XIV a. pabaigoje jie įkūrė stiprią, nors ir negausią, su Dancigu susijusią koloniją. Jos prekyba gerokai priklausė nuo Anglijos pirklių pasiūlos. Šią koloniją iš rinkos XV a. išstūmė Hanzos pirkliai. Be pirklių, kryžiaus žygiuose į Lietuvą ir Prūsiją dalyvavo anglų riteriai. Kai kurioms anglų šeimoms šie kryžiaus žygiai tapo tradicija. Kitataučių kėlimąsi į Prūsą pristabdė prūsų sukilimai ir Žalgirio mūšis. XIV a. viduryje–XV a. Skalvoje, be lietuvių, dar minimi vokiečiai (7), rusai (4) ir totoriai (12 žmonių). XV a. pabaigoje žinių apie šiuos kitataučius nėra. Apie XVII a. paskutiniai prūsų genčių palikuonys galutinai susimaišė su lietuviais, o Prūsijoje įsigalėjusi Kulmo teisė sutvirtino vokiečių pozicijas. 1638 Prūsijos kunigaikščiui Wilhelmui pasiūlyta nedirbamose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties, Labguvos apskrities žemėse apgyvendinti olandus ir vokiečius iš Vestfalijos, Saksonijos ir Aukštutinės Vokietijos. Tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas. XVII a. Mažojoje Lietuvoje apsigyveno prancūzai hugenotai. XVIII a. prasidėjo Didžioji kolonizacija ir į Mažąją Lietuvą atsikėlė nemažai kitataučių iš vokiškų kraštų, taip pat austrų, kurie nenorėjo eiti kariauti prieš prancūzus, buvo pabėgėlių iš Rusijos okupuotos Didžiosios Lietuvos. Prie kitataučių reikia priskirti ir žydus, kuriems XVIII a. pradžioje uždrausta keltis į Mažosios Lietuvos žemes (kaip lietuviams ir lenkams). XVIII a. viduryje atsikėlė daug šveicarų (251), zalcburgiečių (3800), pomeranų (66), gyventojų iš Pfalco (44) ir kitų. Į Mažąją Lietuvą kitataučiai kėlėsi dėl įvairių priežasčių. Pvz., 1713 apie 1000 menonitų atsikėlė iš Kulmo vyskupystės, jiems suteikta tikybos laisvė, atleisti nuo mokesčių, kariuomenės, baudžiavos. Didysis kitataučių antplūdis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Iki 1970 Rusijos okupuotoje Kaliningrado srityje apsigyveno 632 tūkst. rusų, 72,4 tūkst. baltarusių, 54,6 tūkst. ukrainiečių, apie 20 tūkst. lietuvių. Po sovietų okupacijos Mažojoje Lietuvoje kitataučiais tapo patys lietuviai ir vokiečiai, kurie dar XIX a. pabaigoje čia sudarė gyventojų daugumą.

L: Barran F. R. Städte-Atlas Ostpreussen. Leer, 1994; Janulaitis A. Užnemunė po Prūsais (1795–1807); LE; Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. V., 1995; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Matuzova V. Anglai Prūsijoje (XIII–XIVa.) // Lietuvos istorijos metraštis. 1989. V., 1990; Mortensen H., Mortensen G. Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Begin des 17. Jahrhunderts. Leipzig, 1938. T. II; Šliūpas J. Mažoji arba Prūsiškoji Lietuva 19-tame šimtmetyje. Chicago, 1910; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V. 1989; Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. K., 1935.