Kaliningrado sritis

Kaliningrãdo srits (rus. Kaliningradskaja oblastʼ), po Antrojo pasaulinio karo SSRS, nuo 1992 Rusijos administruojama Rytprūsių dalis, prūsų ir mažlietuvių etninės žemės. Plotas 15 100 km². Tai natūrali Lietuvos Respublikos teritorijos tąsa tarp Nemuno ir Šešupės žemupio bei Baltijos jūros ir dabartinės Lenkijos šiaurinės sienos. Kaliningrado srities teritorija, šimtmečius sudariusi Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį, buvo trijų didžiųjų valstybių (SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos) Potsdamo konferencijos (1945) nutarimu pavesta iki taikos sutarties administruoti SSRS. Yra labiausiai nuo Rusijos nutolęs jos karinis placdarmas, anklavas. Lietuvoje vadinama Karaliaučiaus kraštu. Kaliningrado sritis sudaryta SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 IV 7 įsaku vietoj Ypatingosios Karaliaučiaus karinės apygardos (rus. Kionigsbergskij osobyj vojennyj okrug; veikė nuo 1945 rugsėjo). Tuo pačiu įsaku Kaliningrado sritis prijungta prie RSFSR. Kaliningrado srities priskyrimo slaptoms (uždaroms) SSRS zonoms režimas išliko iki 1961 IV 20. Kaliningrado srities karo komendantai savo teritorijų ir ūkių administravimą 1946 birželį perdavė ką tik įkurtų Civilinių reikalų valdybų viršininkams. SSRS AT Prezidiumo 1947 V 28 nutarimu suformuotas Kaliningrado srities vykdomasis komitetas. 1947 XII 21 įvyko pirmieji vykdomųjų valdymo organų rinkimai (Kaliningrado srities faktinė aukščiausioji valdžia per visą sovietmetį išliko komunistų partijos komitetai). 1991 žlugus SSRS ir Kalinngrado sričiai likus Rusijos Federacijos dalimi, aukščiausioji Kaliningrado valdžia yra visuotiniuose rinkimuose renkamas srities gubernatorius ir srities dūma. Gubernatorius vadovauja Kaliningrado srities administracijai. 1946 gegužę Kaliningrado srityje buvo 159 329 civiliai gyventojai: 118 303 Vokietijos (tarp jų ir lietuvininkai bei jų palikuonys), 32 190 SSRS ir 8836 kitų valstybių piliečiai. Iki 1949 likę gyvi Vokietijos piliečiai buvo iškeldinti. Per karą ir ypač dėl sovietų genocido ir etnocido senųjų gyventojų mažlietuvių ir vokiečių iš esmės neliko (tik pavieniai asmenys kai kuriose vietose). Pirmieji sovietų kolonistai (4050 žmonių; jie turėjo atstatyti ir paleisti popieriaus bei celiuliozės įmones) atvyko 1945 birželį. Masinė Kaliningrado srities kolonizacija prasidėjo 1946. Dėl kolonizacijos ir natūralaus prieaugio Kaliningrado srityje gyventojų daugėjo: 1948 beveik 300 000, 1959 – 610 000, 1972 – 750 000, 1980 – 810 000, 1992 – 894 000, 1997 – 944 300 (iš jų Karaliaučiuje 418 700, Tilžėje 43 600). Beveik 3/4 Kaliningrado srities gyventojų gyvena teritorijoje į vakarus nuo Adalberto Bezzenbergerio nustatytos senprūsių ir lietuvių genčių ribos (į vakarus nuo Deimės ir Alnos upių). Kaliningrado srities gyventojų tautinė sudėtis (%) 1970 ir 1997 (1997 – neoficialūs duomenys): rusų 77,1 ir 78,4, baltarusių 9,4 ir 8,5, ukrainiečių 6,6 ir 6,9, lietuvių 3,2 ir 2,3, lenkų 0,6 ir 0,7, totorių 0,4 ir 0,3, vokiečių 0,1 ir 0,9 %. Kaliningrado srities lietuvių teigimu, sovietų statistikai lietuvių skaičių yra apie 30 % sumažinę. Pagal oficialią sovietinę statistiką, 1989 Kaliningrado srityje lietuvių gyveno 18 116, tačiau faktiškai lietuvių bei jų kilmės žmonių yra iki 30 000. Gerokai daugiau jų buvo pirmais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo. Tankiausiai lietuvių gyvenama Gastų–Ragainės–Lazdynų–Stalupėnų apylinkėse, t. y. pasienyje su Lietuvos Respublika – Nemuno ir Šešupės pakrantėse. Kaimo vietovėse jie sudaro iki 20–25 %. 1979 Tolminkiemyje įkurtas Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus. Kaliningrado srities lietuvių kultūrinė švietėjiška bei religinė veikla iš esmės prasidėjo tik XX a. 10 dešimtmetyje, žlungant sovietiniam režimui. 1997 Kaliningrado srityje veikė 12 lietuvių draugijų (Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenė). Tačiau Kaliningrado srityje nėra ne tik vidurinių, bet ir lietuviškų pradžios mokyklų (jų reikalaujama nuo 1960). Nuo 1989 rusiškose mokyklose ėmė veikti lietuvių kalbos būreliai ir fakultatyvai. 1989–1990 mokslo metais Lietuvos Respublikos švietimo valdybos inspektoriaus Alfonso Kairio rūpesčiu rusiškose Kaliningrado srities mokyklose buvo įkurti pirmieji lietuvių kalbos fakultatyvai ir 5 būreliai. Apie 30 metų Eitkūnuose veikė lietuviams skirtos pradinės klasės rusiškoje mokykloje (mokytoja Aldona Skauronienė). Tokios dabar veikia Ragainėje. 2005 Kaliningrado srityje veikė 4 lietuviškos klasės, 2 sekmadieninės mokyklos, 24 lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvai, iš viso lankė 985 mokiniai. Kaliningrado srityje atgaivinta Katalikų Bažnyčia. Įkurta per 20 katalikiškų parapijų (daugiausia Karaliaučiaus Šventosios Šeimynos parapijos bažnyčios klebono dekano Anupro Gauronsko pastangomis), daugelis jų lietuviškos. Nuo 2000 kuriama lietuvių kultūrinė autonomija. Kaliningrado sritis suskirstyta į 13 rajonų. Yra 22 miestai ir 5 miesto tipo gyvenvietės. Miestuose gyvena 4/5 visų Kaliningrado srities gyventojų. Kaliningrado srities centras Karaliaučiaus miestas (rus. Kaliningrad; 1947 – 25 000, 1959 – 204 000, 1980 – 361 000 gyventojų) Didžiausi Kaliningrado srities miestai: Tilžė (rus. Sovetsk; 1974 – 40 000 gyventojų), Įsrutis (rus. Černiachovsk; 1974 – 34 000 gyventojų), Gumbinė (rus. Gusev; 1914 –23 000 gyventojų). Sovietiškai rusiškus vardus visi miestai ir gyvenvietės, jų gatvės ir aikštės, net hidronimai gavo iki 1948. Žemės ūkio naudmenos užima 56 %, miškai 15 %. Kaliningrado srities gamtos turtai: gintaras – net 9/10 pasaulio atsargų prie Palvininkų (rus. Jantarnyj; nuo XX a. pabaigos išgaunama mažiau – apie 450 tonų per metus), nafta, daugiausia prie Tepliavos (rus. Gvardeisk; išgaunama per 1,5 mln. tonų per metus), rusvosios anglys prie Rūsių (rus. Svetlogorsk; neeksploatuojamos), valgomoji druska prie Gumbinės (neeksploatuojama). Sovietmečiu Kaliningrado srityje plėtėsi žuvies perdirbimo pramonė (1978 sudarė apie 40 % visos pramonės apimties). Veikė celiuliozės ir popieriaus, vagonų, laivų, keltuvų ir statybos kranų gamybos įmonės, daug uždaro tipo (karinių ir kitų) pramonės įmonių. Iki 1993 Kaliningrado srities ekonomika labai priklausė nuo karinio pramoninio komplekso. Žemės ūkis buvo nusmukdytas ir nepajėgė aprūpinti Kaliningrado srities būtiniausiais maisto produktais. Nuo 1994 Kaliningrado srityje veikia Lietuvos Respublikos konsulatas (pirmasis konsulas – buvęs jūrų kapitonas iš Klaipėdos Sigitas Šileris). Jis išduoda vizas ir rūpinasi ekonominiais ryšiais. Priėmus ypatingos Kaliningrado srities ekonominės zonos statusą, į srities ūkį daugiau investuoti pradėjo Lietuvos verslininkai. Prekių apyvarta tarp abiejų partnerių padidėjo nuo 344 mln. Lt (1993) iki 1 mlrd. 158 mln. Lt (1997); iš jų – Lietuvos eksportas (daugiausia naftos ir maisto produktai) padidėjo atitinkamai nuo 330 mln. Lt iki 965 mln. Lt, importas – nuo 14 mln. Lt iki 192 mln. Lt. Palyginti su Vokietija ir Lenkija, XXI a. pradžioje Lietuva pirmavo tiekdama Kaliningrado sričiai pieno ir mėsos produktus; jais Lietuva ir Lenkija aprūpina daugiau kaip 40 % Kaliningrado srities rinkos. 1998 pradžioje srityje veikė 239 bendros įmonės su Lietuvos kapitalu, 15 Lietuvos bendrovių filialų ir 10 Lietuvos įmonių atstovybių. Lietuvoje 1998 pradžioje užregistruota 61 bendra su kaliningradiečiais ir užsienio kapitalo įmonė. 1995 Kaliningrado srityje dirbo apie 2000 Lietuvos statybininkų, statybos apimtys siekė 60 mln. litų. Karaliaučiaus mieste 1997 pradėtas statyti Klaipėdos maisto fabrikas (projektinės investicijos iki 20 mln. litų). Rusijos Federacijai Kaliningrado sritis ypač reikalinga kaip strateginis karinis placdarmas pačiame Europos centre. 1945–1946 Kaliningrado srityje buvo apie 300 000 SSRS kariuomenės karių, 1990 jų sumažėjo iki 60 000–80 000. Evakavus Rusijos karinius dalinius iš Rytų Vokietijos, kariuomenė srityje padidėjo iki 90 000–120 000 žmonių. Dėl to Kaliningrado sritis lieka labiausiai militarizuota teritorija Europoje, ji kelia potencialią grėsmę dėl srityje saugomos pavojingos ginkluotės ir nenuspėjamos Rusijos politikos ateityje.

Dar skaitykite Karaliaučiaus kraštas.

Vytautas Šilas

Iliustracija: Pilis, 1991. Aliejus, drobė, 150×100