Gumbinė

Gumbnė (vok. Gumbinnen; rus. Gusev), apskrities miestas, 1736–1818 Lietuvos departamento centras, vėliau apygardos (vok. Regierungs-Bezirk Gumbinnen) administracinis centras, 25 km į rytus nuo Įsruties, 36 km į vakarus nuo Eitkūnų, prie Įsruties–Eitkūnų geležinkelio ir plento, Romintos ir Pisos upių santakoje. Čia dar ledynmečiui baigiantis (9000 iki Kr.) gyventa medžiotojų. Vėliau pakilumoje įsikūrė žemdirbių gyvenvietė. XIII a. įsiveržus Kryžiuočių ordinui, ten gyventa nadruvių. XIV a. pradėjo kurtis nauji gyventojai. 1539 minima Kulikiemio sodyba (vok. Kulligkehmen), nuo kurios 1558 atsiskyrė Pisakiemis (vok. Pisserkeim, C. Hennenbergerio žemėlapyje Bisserkeim) su 1545 pastatyta bažnyčia (Gumbinės parapija). Vietovė vadinama Gumbine nuo 1580. 1721 Gumbinė tapo miestu. 1724 miesto privilegijos suteiktos senamiesčiui, 1772 – naujamiesčiui. 1726 pastatyta rotušė. Atsikėlę šveicarų reformatai 1739 pastatė savo bažnyčią. Gausūs vokiečių kolonistai atsinešė įvairių tradicijų. Atvykę zalcburgiečiai 1752 pastatė savo bažnyčią, įkūrė ligoninę. 1723–1736 Gumbinėje įsikūrė karo ir valstybinių dvarų valdyba. 1816 Gumbinė tapo Lietuvos apygardos (apėmusios rytinę Mažosios Lietuvos dalį ir Mozūriją) centru. 1738 buvo 2082 gyventojai, o 1939 jau 24 534 gyventojų. Gumbinės bažnyčioje 1714 krikštytas netoliese gimęs Kristijonas Donelaitis, čia kunigavo Michaelis Mörlinas. Gumbinėje lankydavosi Kristijonas Donelaitis, dirbo Franzas Tetzneris, Gumbinės gimnazijoje mokėsi Eduardas Gisevius. 1910–1914 veikė Gumbinės lietuvių draugija, įkurta Jokūbo Stikloriaus ir Viliaus Steputaičio. Iki Antrojo pasaulinio karo Gumbinėje buvo gerai išlikę senieji pastatai, tankiai užstatyti stačiakampiai kvartalai centre, įvairių konfesijų bažnyčios, valdžios įstaigų rūmai, didelės kareivinės, geležinkelio stotis, daug pramonės įmonių (žemės ūkio mašinų fabrikas, vilnų ir linų audyklos, plytinė, alaus darykla ir kita). Per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu Gumbinė buvo labai sugriauta ir perstatyta. Vietovardis veikiausiai yra priesagos -inė vedinys iš liet. pavardės Gubis (: liet. gubti – darytis gumbui); dar plg. pavardę Gubinas (: liet. gubinas – iškilimas) ir Viliaus Kalvaičio paliudytą pavardę Gumbals (: Gumbelis). Kitaip kilmė aiškinama, kad Gumbinė pavadinta pagal gumbuotą ąžuolą, po kuriuo lietuvininkai dėdavę aukas dievams.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Gumbinė, XIX a. pradžia graviūra. Atvirukas / lš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Gumbinė: senojo ir naujojo miesto vaizdas, iki 1944 / Iš E. Guttzeit knygos „Ostpreussen in 1440 Bildern“. Leer, 1984