Tilžė

Tižė (vok. Tilsit; nuo 1946 rus. Sovietsk), miestas Nemuno žemupyje, 50 km nuo Nemuno žiočių, Nemuno ir Tilželės santakoje, 97 km į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus, 85 km į pietryčius nuo Klaipėdos, 50 km į šiaurę nuo Įsruties, tarpvalstybinių ir vietinės reikšmės plentų bei geležinkelio sankirtoje. Evangelikų liuteronų vyskupijos (nuo XVI a.), valsčiaus (1525–1818), apskrities (1818–1944) centras. Miesto teisės suteiktos 1552. 1896 IV 1 iš Tilžės miesto bendruomenės teritorijos ir dalies Tilžės apskrities suformuota atskira Tilžės miesto apskritis. Tilžės vietovardis yra vandenvardinės kilmės. Pilis ir prie jos vėliau pradėjusi formuotis gyvenvietė vadinta pagal Tilželės upelį (1384 Tilsete, 1385 ir 1393 Tilsot, 1404 Tilsit), prie kurio buvo įkurta. XV a. pr. dokumentuose minima vietovė prie Tilželės (of der Tilsit, of der Tylsyt). Joje pastatytai piliai ir prie jos pradėjusiam kurtis miestui prigijo pavadinimas Tilsit. XVI a. ir vėlesniuose dokumentuose t. p. vadinama Tilse; pastarasis pavadinimas lygiagrečiai vartotas iki 1840.

Tižės įkūrmas nuo vokiečių kronikininko Luco Davido (1503–1583) laikų iki XIX a. buvo siejamas su Schalauerburgo pilies pastatymu. Šią apkrikštytiems skalviams apgyvendinti skirtą pilį (castrum Scalowitarum) anot Petro Dusburgiečio, Prūsijos krašto magistras Meinhardas Kverfurtietis 1289 pastatė prie Nemuno, žemiau Ragainės. Ji dar minėta 1295 ir 1315; 1356 – kaip pastatyta iš naujo. Vėlesnių kronikininkų manymu, Schalauerburgas buvo arčiau Ragainės buvusiame Skalvkalnyje, prie Skalvos upelio, ties Paskalviais. Vygando Marburgiečio ir Hermanno Wartbergės žiniomis, per 1365 II 14 antpuolį Skalvos žemėje lietuviai užėmė 3 pilis: skalvių pilį Ragainėje (t. y., Schalauerburgą), Kaustryčių ir Spitrės (Splittern); 2 pastarosios buvo sunaikintos. Kaustryčių pilis, kuri vėlesniuose šaltiniuose nebeminima, spėjama, buvo 4 km į rytus nuo Tilžės, prie Nemuno, ant kalvos, vėliau vadintos Tilsiter Schloßberg. Spitrės pilis buvo apie 3,5 km į vakarus nuo būsimosios Tilžės, Smalupės kairiajame krante – tai yra jos pirmasis paminėjimas. Vėlesniuose Kryžiuočių ordino pilių Skalvoje išvardijimuose (pvz., Johanneso von Posilgės, 1384) beminimos 3 pilys: Ragainės, Spitrės ir Naujoji pilis. Pastarosios atsiradimas galėtų būti sietinas su Vygando Marburgiečio žinute apie 1360 Ordino didžiojo magistro Winricho von Kniprodės pastatydintą naują pilį Skalvos žemėje (novam <...> domum in terra Schalvensi). 1384 J. von Posilgė ją vadina Nuwehus, 1411 žemaičių antpuolio aprašyme irgi minima Newe hus pilis. Manoma, kad pastaroji sietina su Tilže tiesiogiai. Anot Gertrūdos Heinrich (Mortensen), Tilžės ir Naujosios pilies pavadinimai XV a. pradžios šaltiniuose niekada neminimi kartu, vadinasi, kalbama apie tą pačią vietą.

Tižės pils. Tilžės mūrinės pilies statyba Tilželės žiočių kairiajame krante liudijama J. von Posilgės kronikoje, XV a. pradžios Marienburgo iždo knygose ir Ragainės komtūro bei Ordino didžiojo magistro susirašinėjime: 1404 gruodį vietovėje prie Tilželės minima plytinės statyba bei medienos gabenimas laivu į Tilžę, 1406 gruodį minimas Ragainės ir Tilžės mūryti atvykęs mūrininkas iš Dancigo Hannusas Bollenas. Pagrindiniai statybos darbai, kuriuos 1409 aplankė Ordino statybos meistras Nicolausas Fellensteynas, turėjo būti baigti 1409. 1408 jau minima Tilžės pilis, kuri iki XVI a. pradžios priklausė Ragainės komtūrijai, viršininkas – Pfleger. 1411 II 8 žemaičiai, vadovaujami seniūno Rumbaudo Valmantaičio, buvo užpuolę Tilžės pilį, apnaikino Spitrę, apgriovė priešpilius ir pačią pilį. 1412 buvo duoti nurodymai Tilžės pilies statybą tęsti. Ordinui ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei sudarius taikos sutartį pilis prarado karinę reikšmę. Šioje pilyje, spėjama, buvo pirmoji katalikų koplyčia (anot Gertrūdos Mortensen, nuo 1416). Po 1525 Tilžės pilis tapo Tilžės valsčiaus hauptmano rezidencija, 1537 kunigaikščio Albrechto paliepimu buvo atstatoma. 1641 ji buvo apsupta palisadine tvora su 4 masyviais kampiniais bokštais. 1670–1671 olandas statybininkas Jacobas von der Wildė palisadinę tvorą pakeitė 4 bastionais. XVIII a. pabaigoje pilis naudota kaip dragūnų pulko kareivinės, joje buvo pulko vado būstinė. 1805 Prūsijos valdžia pilies teritoriją pardavė iš varžytinių 6 prekybininkams, kurie pilyje įrengė lošimo namus. 1820 pilyje įsikūrė miesto teismas ir kalėjimas. Vėliau ji ėmė griūti, jos teritorija paversta pramonine; 1842 čia buvo sandėliuojama mediena, minimas garo malūnas, 1844 joje pastatyta mašinų gamykla, 1873 – popieriaus fabrikas. Po 1876 XII 27 gaisro liko tik griuvėsiai, o teritorija perduota J.-C. Keyser bendrovei, kuri 1881 gavo koncesiją pilies teritorijoje steigti kalkių fabriką. Po 1945 Tilžės pilis ir jos teritorija toliau naudota pramoniniams tikslams, 1995 parduota privačiam asmeniui nugriauti, bet nuo 2000 likusių jos griuvėsių išsaugojimu rūpinasi vietos bendruomenės aktyvistai.

Iliustracija: Tilžės pilis, 1840 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės pilies apsauginių įrenginių vandens sistema, XVIII a. pabaiga / Iš MLEA

Tižės gyvénvietės susiformãvimas datuotinas XVI a. pradžia, aktyviau pradėjus apgyvendinti Tilžės pilies apylinkes ir suintensyvėjus prekybai. Svarbiausias prekybos kelias nuo XV a. buvo Nemunas, tinkamas laivybai ištisus metus. Sausesniu metų laiku prekės gabentos ir Panemune ėjusiu keliu Vilnius–Kaunas–Jurbarkas–Viešvilė (Schwaben)–Ragainė–Kraupiškas–Įsrutis–Karaliaučius; XVI a. pradžioje Tilžė tapo tarpiniu punktu, kur šis kelias jungėsi su vieškeliu, pro Katyčius siejančiu Tilžę su Klaipėda ir Kuršu. Apie 1540 minimas naujas sausumos kelias, pro Tauragę jungęs Tilžę su Šiauliais, Mintauja (dabar Jelgava) ir Ryga, aktyviau pradėtas eksploatuoti tik XIX a. pradžioje. 1511 Nemuno pakrantėje, į šiaurės vakarus nuo pilies, besikuriančiai gyvenvietei buvo suteikta turgaus teisė; nuo tada ji vadinta Marktflecken Tilse, sparčiai plėtėsi. 1514 VI 8 Ordino didysis magistras suteikė Georgui Brendeliui teisę laikyti karčemą; apie 1552 Lange Gasse [Ilgojoje, vėliau – Vokiečių] gatvėje jau buvo 12 karčemininkų. Dar prieš Reformaciją Tilžėje turėjo būti nedidelė medinė bažnyčia; nuo 1526 veikė parapinė mokykla, 1515–1524 – Ordino didžiojo magistro Albrechto įkurtas pranciškonų vienuolynas. 1540 Tilžės valsčiaus mokesčių mokėtojų sąraše Stadtflecken Thilsit minėti 67 sklypų savininkai (tarp jų 6 karčemninkai) ir 16 samdinių; prie Tilžės minėti 37 kasdienį lažą ėję skalviai arba prūsai, dar 34 – prie Spitrės.

Tižės miẽsto raidà. Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (Albrechtas) rūpesčiu 1537 buvo atstatyta sunykusi Tilžės pilis, XV a. 6 dešimtmetyje imtasi miesto kūrimo. 1551 XII 2 Tilžės senojoje bažnyčioje (jau evangelikų liuteronų), dalyvaujant kunigaikščiui ir 200 žmonių, įvyko pirmieji miesto tarybos ir teismo rinkimai, 1552 XI 2 Albrechtas suteikė privilegiją Kulmo teisėmis steigti Tilžės miestą. 1551 Albrechto įsakymu buvo sudarytas gyvenvietės išmatavimo ir išplėtimo pietvakarių kryptimi planas. Į vakarus nuo pilies, už tilto, atsišakojo 2 pagrindinės gatvės: Lange Gasse ir Littisch Gasse (vėliau pavadinta Hohestraße, t. y. Aukštąja), jos tęsėsi iki pylimo ir griovio, kuriais iš vakarų pusės turėjo būti įtvirtinta miesto teritorija. Pietų pusėje miesto ribos baigėsi būsimąja Kareivinių gatve. Plečiant Tilžę jos poreikiams buvo perimamos ir prie miesto prijungiamos kaimyninių kaimų žemės: 1551 Spitrės gyventojai pasiuntė kunigaikščiui protestą prieš reikalavimą perleisti dalį savo laukų ir pievų Tilžės miestui; tais pat metais persikelti kitur buvo įsakyta priešpilyje gyvenantiems skalviams (1553 jie tebegyveno senojoje vietoje, bet gavo galutinį pranešimą išsikelti; iškeldinti iš priešpilio jie įsikūrė už Nemuno, dešiniajame krante, vėliau – Prūselių kaime). 1562 Tilžės valsčiaus hauptmano Kasparo von Nostizo įsakymu išplėtus pilies malūną ir užtvenkus Tilželę didesniu pylimu, į pietus nuo užstatymui skirtos Tilžės teritorijos buvo suformuotas 1 km² dydžio Pilies malūno tvenkinys. 1565 Lange Gasse gatvėje pastatyta fachverkinė, renesanso stiliaus rotušė (1637 pristatytas bokštas, 1645 jame įtaisytas laikrodis; 1752 pastatas nugriautas), čia įsikūrė miesto ir teismo įstaigos. XVI a. Tilžės miesto urbanistinę struktūrą sudarė netaisyklingi stačiakampiai kvartalai tarp pilies ir būsimųjų Aukštosios bei Kareivinių gatvių. Seniausioje miesto dalyje arčiau pilies ir upės vyravo mažesni kvartalai, o svarbiausias architektūros akcentas buvo Vokiečių bažnyčia (pastatyta 1598–1610; 1695–1702 medinis bokštas nugriautas, jo vietoje įrengtas 63 m aukščio mūrinis). Naujesnėje, 1551 suplanuotoje miesto dalyje būta didesnių stačiakampių kvartalų. Dauguma namų tuo laikotarpiu statyta fachverkinės konstrukcijos, tik svarbiausi pastatai (rotušė, Vokiečių bažnyčia) turėjo renesanso stilistikos elementų. XVI–XVIII a. Tilžė plėtėsi į pietus, Pilies malūno tvenkinio kryptimi, į miesto dalį, vadintą Zwischen den Gärten [Tarp sodų]. Iki Septynerių metų karo 1756–1763) miesto plėtimąsi į vakarus ilgą laiką ribojo gynybinis įtvirtinimas. 1785 Tilžėje minėti 587 ugniakurai. XIX a. pradžioje vakarų kryptimi Tilžė buvo pasiekusi būsimųjų Kareivinių–Clausijaus gatvių ribą. Po Napoleono karų (napoleonmetis) išliko miesto plėtros vakarų, Stulbeikio ir Spitrės kryptimis tendencija. Tilžės pietvakariniame pakraštyje XIX a. 3 dešimtmetyje Sodininkystės draugijos (vok. Gartenverein, įkurta 1823) pastangomis buvo pradėtas kurti Jokūbynės parkas. 1865 baigta geležinkelio linija tarsi perkirto Tilžę pusiau: į rytus nuo geležinkelio liko senoji miesto dalis, į vakarus, tarp geležinkelio ir Stulbeikio, kūrėsi daugiau pramonės įmonės, didelius plotus užėmė kareivinės bei kapinės. Nuo XX a. pradžios miestas plėtėsi daugiausia pietų kryptimi, rytinėje dalyje peržengė Pilies malūno tvenkinio ribą, vakarinėje – įsiterpė tarp Stulbeikio ir Rikiuotės aikštės, kurią iš rytų ir pietų pusės ribojo geležinkelio į Labguvą linija. 1905 Tilžės miesto apskrityje buvo 1520 gyvenamųjų namų. Tilžės architektūrai būta nemažai barokinės stilistikos pastatų – krašto statybos meistro, Gumbinės karo ir domenų rūmų tarėjo Karlo Ludwigo Bergiuso statyta nauja rotušė (1753–1755), Lietuvių bažnyčios su bizantiškosios architektūros elementais (1757–1760) ir kitkuo, tačiau dominavo XIX–XX a. istorizmo ir moderno stiliaus pastatai, tarp jų – neoklasicistiniai pašto (1835), taupomosios kasos, muitinės, daugelio mokyklų pastatai, neogotikiniai katalikų (1847–1851), evangelikų reformatų (1898–1900, architektas – vyriausybės statybos patarėjas Kapitzkė), evangelikų liuteronų Kryžiaus (1909–1911, architektas – statybos patarėjas Sieboldas iš Bethelio) bažnyčia, gimnazijos (1900) pastatai. 1857 pastatytas dujų fabrikas gatvių apšvietimui. 1878 pradėta miesto kanalizacijos statyba. 1900 Stulbeikio g. pastačius miesto elektrinę (bendrovė Elektrizitäts-AG vormals W. Lahmeyer & Co, EAG), Tilžė pradėta aprūpinti elektra. 1900 VII 1 buvo paleistas elektrinis tramvajus (jo eksploatacijai 1912 VI 14 įkurta bendrovė Elektrizitätswerk und Straßenbahn Tilsit AG). 1912 Waldfriedhofo kapinėse pagal miesto statybos patarėjo Gauerio ir magistrato statybos patarėjo Moßo projektą pastatytas krematoriumas.

Iki XIX a. Tilžės plėtra daugiausia priklausė nuo prekybos intensyvumo regione. Iki XVII a. vidurio Tilžės reikšmė regiono prekyboje sparčiai didėjo, kadangi Tilžė tapo svarbiausiu kelio (ne tik vandens, bet ir sausumos) iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Prūsiją tarpiniu punktu. Tai liudija XVII a. viduryje atsiradę 2 nauji sausumos keliai, jungę Tilžę su Karaliaučiumi: vienas, aplenkiant Ragainę, ėjo pro Žilius į Įsrutį, kitas – pro Argininkus, Skaisgirius ir Labguvą. XVII–XVIII a. regione vykę karai ir su jais susiję prekybos pertrūkiai miesto plėtrą stabdė, nors pačios Tilžės tiesiogiai beveik nepalietė. Tik 1678 pabaigoje Tilžę buvo laikinai užėmusios Švedijos pajėgos; 1679 I 30 jas prie Spitrės sumušė Brandenburgo pajėgų dalinys, vadovaujamas Henningo von Treffenfeldo. Didelius demografinius nuostolius atnešė 1709–1711 maro epidemija – 1710 vasarą išmirė 2/3 Tilžės gyventojų. Miesto plėtrai turėjo reikšmės ir raitininkų įgulos įkurdinimas (1716; Tilžės įgula). Per Septynerių metų karą, 1757 liepą, Tilžė be mūšio pasidavė Rusijos kariuomenei (jau pirmąją dieną buvo pradėti miestiečių prisaikdinimai Rusijos imperatorei Jelizavetai), 1757 IX 29 miestą atsiėmė Prūsijos pajėgos, 1758 I 15 Tilžę vėl užėmė Rusijos kariuomenė (buvo okupavusi iki 1762). Per Napoleono karus (1806–1813) Tilžė turėjo reikšmės Europos politikos istorijoje kaip vieta, kur 1807 buvo sudaryta Tilžės taikos sutartis. 1812 birželį pro Tilžę į Rusiją (Rygos link) žygiavo Napoleonas ir jo armijos kairysis sparnas. 1812 gruodžio pabaigoje miestą buvo trumpam užėmusios Rusijos pajėgos, gruodžio 30 sudarius Tauragės konvenciją 1813 I 1 į Tilžę be mūšio įžengus Prūsijos generolo H. von Yorko korpusui miestas buvo grąžintas Prūsijai. XIX a. didžiausią reikšmę miesto plėtrai turėjo pašto kelio nukreipimas pro Tilžę, geležinkelio atitiesimas bei pramonės plėtra. Jau XIX a. pradžioje pro Tilžę ėjo pašto traktas iš Vakarų Europos per Vilnių į Maskvą, o 1833 VII 1 pašto traktas, anksčiau ėjęs iš Karaliaučiaus Kuršių nerija per Klaipėdą, Liepoją, Rygą į Sankt Peterburgą, buvo nukreiptas per Tilžę, Šiaulius į Rygą ir toliau. Tiesiant geležinkelį iš Karaliaučiaus į Rusijos imperiją (pro Įsrutį ir Eitkūnus) tilžiškiai privačia iniciatyva pasirūpino prisijungti prie geležinkelio tinklo nuo Įsruties. Anglų geležinkelių bendrovė, gavusi koncesiją ir valstybės garantiją, 1862 pradėjo tiesti geležinkelį Įsrutis–Tilžė. 1865 VI 15 šia 53,8 km ilgio privačia geležinkelio linija (1884 perimta valstybės) atvyko pirmas traukinys. 1872 pavasarį pradėta tiesti linija Klaipėda–Tilžė; jos ir naujo geležinkelio tilto per Nemuną eksploatacija pradėta 1875 X 15. 1891 buvo atidaryta geležinkelio linija Tilžė–Gastos–Labguva–Karaliaučius, 1892 – Tilžė–Ragainė.

XIX a. pradžioje prasidėjo pramonės plėtra. 1821 pastatytas cukraus fabrikas, 1830 – aliejaus spaudykla, 1835 – acto, 1841 – keramikos fabrikas. XIX a. 8 dešimtmetyje Tilžėje veikė 5 alaus bravorai (Tilžės alaus darykla), 2 garo malūnai, 2 ketaus liejimo ir mašinų statybos įmonės, stiklo (70 darbininkų), 3 acto, kaulamilčių, mineralinio vandens, aliejaus, muilo, vežimų ir vežimėlių, 3 plytų degimo, sūrio (gamino garsųjį Tilžės sūrį), uostomojo tabako fabrikai, 12 kailių dirbyklų, 1876 apdirbusių apie 22 tūkst. odų. 1891 pastatyta skerdykla. Labiausiai per XIX a. suintensyvėjo medienos apdirbimas: 1881 Tilžėje veikė 9 lentpjūvės, įdarbinusios apie 500 darbininkų. Jų pagrindu 1898–1906 buvo sukurtas stambus celiuliozės ir popieriaus gamybos fabrikas, priklausęs koncernui Zellstofffabrik Waldhof. Fabriką sudarė 3 celiuliozės įmonės, 2 popieriaus fabrikai, sulfito-spirito, medienos apdirbimo įmonės, remonto cechai, šilumos katilinė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 VIII 26–IX 12 Tilžę buvo užėmusios Rusijos pajėgos, daug gyventojų ir įstaigų turėjo laikinai palikti miestą, bet nuostoliai buvo palyginti nedideli. Tarpukariu Tilžė buvo svarbus sienos perėjimo į Lietuvos Respubliką punktas, čia veikė didelė muitinė ir pervežamų prekių sandėliai. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1943 ir 1944 V–IX, virš Tilžės surengta 14 SSRS ir Didžiosios Britanijos karo aviacijos antskrydžių, per kuriuos daugiau kaip pusė miesto pastatų buvo visiškai arba smarkiai sugriauta. 1944 X 20 Tilžei tapus pafrontės miestu, aviacijos bombardavimų padarytus nuostolius papildė SSRS artilerijos apšaudymai. 1945 I 19–20 Tilžė buvo užimta SSRS kariuomenės.

Po Antrojo pasaulinio karo išliko menkai pakeistas gatvių tinklas, jugendo stiliaus vilų, teatro pastatas, perstatytas Karalienės Luizės tiltas (atstatytas 1945, 1947, rekonstruotas 1965, išliko autentiškas portalas ir granitiniai jaučiai), buvęs Pilies malūno tvenkinys. Iš buvusių maldos namų išliko sinagoga (joje įrengta stačiatikių cerkvė), Vokiečių evangelikų liuteronų bažnyčios sienos (1965 statant filmą kilo gaisras, 1975 Kauno politechnikos instituto studentų talkos metu visai nugriauta), Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčia karo metais beveik nenukentėjo, 1951–1952 nugriauta. Kryžiaus bažnyčia išliko (nuverstas bokštas, po karo pritaikyta gamybinei paskirčiai); evangelikų reformatų bažnyčia visiškai nugriauta 1975 (liko tik bokštas); katalikų bažnyčia iš dalies pažeista, po karo ištampyta statybinėms medžiagoms, bokštas susprogdintas 1983–1984. Vienintelės po karo likusios kapinės – Waldfriedhof (dabar – centrinės miesto kapinės), kuriose išlikę Pirmajame pasauliniame kare žuvusių 486 Rusijos karių kapai. 1946 buvo 6500, 1959 – 31 900 (2100 lietuvių), 1970 – 38 500 (2200 lietuvių), 1979 – 40 200 (2100 lietuvių), 1989 – 41 900, 2001 – 43 100 gyventojų. 1968 prie namo, kuriame gyveno Vydūnas, buvo prikalta memorialinė lenta (1989 V 20 pakeista nauja, su Vydūno bareljefu). 1987 įkurtas Sovetsko miesto istorijos muziejus, 1992 pastatytas paminklinis akmuo Tilžės taikai paminėti. 1989 II 26 įkurta Sovetsko Vydūno lietuvių draugija, 1995 – Sovetsko lietuvių draugija Birutė. Tilžėje veikia lietuvių parapijos sekmadieninė mokykla, lietuvių sekmadieninė mokykla ir lietuvių pradinės klasės prie VIII vidurinės mokyklos, X vaikų darželio Rodničiok lietuvių vaikų grupė. 1998 XI 29 Tilžės dramos teatre paminėtas Tilžės akto 80-metis, Viliaus Kalvaičio gimimo 150-metis, Eduardo Gisevijaus 200-osios gimimo metinės ir 12-osios pirmõsios lietuvių dainų šventės metinės. 2000 VIII 20 Dievo Motinos arkivyskupijos Maskvoje arkivyskupo metropolito Tadeušo Kondrusevičiaus buvo pašventinta nauja Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.

Dar skaitykite: Tilžės gyventojai, Tilžės konfesinis gyvenimas, Tilžės kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, Tilžės švietimo įstaigos.

L: Aus Tilsits Vergangenheit, Bde. 1–5. Tilsit, 1888–1892; Leitner W. Beiträge zur ältesten Geschichte und Gründung Tilsits. Tilsit, 1909; Tilsit: Zur Geschichte und Entwicklung der Stadt. Tilsit, 1926; Thalmann W. Aus Tilsits Geschichte. Tilsit, 1933; Thalmann W. Stadtgeschichte Tilsits. Tilsit, 1938.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Tilžės miesto schema, iki 1940 / Pagal Horstą Wedlerį

Iliustracija: Tilžės miesto herbas, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės rotušė, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės miesto panorama, 1907 / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Tilžė palei Nemuną iš paukščio skrydžio Fritzo Krauskopfo atviruke, 1929 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Tilžės kvartalas su Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčia, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Aukštoji gatvė, 1920 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Aukštoji gatvė, kur buvo spaustuvių ir knygynų centras, veikė ir Otto von Mauderodės spaustuvė / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Tilžės Aukštieji vartai, 1920 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Tilžės geležinkelio stotis, apie 1914 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės miesto panorama, 1907 / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Maxo von Schenkendorfo aikštė su Tilžės rotuše (dešinėje), apie 1920 / Iš MLEA

Iliustracija: Amatų parodos atidarymas, 1905 VI 3, fotografo Roberto Minzloffo atviruke / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Jokūbynės parkas, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės prieplaukoje kraunamas šienas į vagonus, apie 1930 / Iš MLEA

Iliustracija: Tilžės celiuliozės ir popieriaus fabrikas, apie 1930 / Iš MLEA

Iliustracija: Vaizdas į Tilžę iš paukščio skrydžio, apie 1930 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Miestiečio namas su baldų apmušėjo Fritzo Wahrenbergo iškaba, XX a. pradžia / Iš Lenkijos MA meno instituto (Instytut Sztuki PAN) rinkinio

Iliustracija: Sandėlis Tilžėje, XX a. pradžia / Iš Lenkijos MA meno instituto (Instytut Sztuki PAN) rinkinio

Iliustracija: Tilžės prieplaukos sandėlis, apie 1930 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Tilžės baldų fabrikas atviruke, apie 1930 / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Tilžės teatras, 1918 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Puodelis su Tilžės herbu, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Vardinis Tilžės tabako fabriko pakabukas, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Kairio viešbutis Panemunėje, XX a. pradžia / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio

Iliustracija: Tilžės elektrinė, 1910 / Iš Lenkijos MA meno instituto (Instytut Sztuki PAN) rinkinio