Katalikų Bažnyčia
Katalkų Bažnýčia. Katalikybės platinimo misiją Prūsoje pradėjo kovai su eretikais 1215 įkurtas vienuolių dominikonų ordinas. Jis ypač rūpinosi švietimu. Dominikonus, kaip konkurentus, išstūmė Vokiečių riterių, arba Kryžiuočių ordinas. Šis stengėsi įteisinti ne tik užgrobtų, bet dar neužkariautų teritorijų valdymą. Taip 1244 popiežiaus Inocento IV legatas Modenos (Italija) vyskupas Wilhelmas suskirstė dar neužkariautą Prūsą į 4 vyskupijas: Pamedės, Kulmo, Sembos ir Varmės. Trys buvo pavaldžios ordinui, o Varmės – Rygos bažnytinei provincijai (iki 1566). Nadruva ir Skalva (Skaluva), kurios įėjo į kunigaikščio Mindaugo Lietuvą, su katalikybe susidūrė 1251 pradžioje, kai Mindaugas su daugiau kaip 20 tūkstančių lietuvių priėmė krikštą. Kartu krikštijosi ir jam pavaldžių žemių, taigi, manoma, Nadruvos bei Skalvos kilmingieji. Po 1283 buvo prijungtos prie Sembos vyskupijos ordino užkariautos Nadruva ir Skalva. Ordinas tenkinosi neva vietos gyventojų lietuvių ir prūsų krikštijimu. Šie privalėjo riteriams statyti bažnyčias ir koplyčias, tačiau jos buvo skirtos ne vietiniams gyventojams, o vokiečių kolonistams. Todėl pirmosios bažnyčios buvo statomos ne vakarinių lietuvių (išskyrus užkariautą Klaipėdą, kurioje Livonijos ordinas jau 1258 pastatydino bažnyčią), o prūsų žemėse, kur ateivių nuolat gausėjo. Nadruvoje ir Skalvoje bažnyčias ordinas ėmė statydinti gerokai po antrosios Torūnės taikos (1466): Ragainėje apie 1430, Tilžėje 1515 (čia įsikūrus pranciškonų vienuoliams), tuomet turbūt ir Įsrutyje. Kitur tenkintasi įgulų koplyčiomis: Aulavėnuose, Jurbarke (Georgenburge), Klaipėdoje (3), Ragainėje, Rasytėje, Tepliavoje, Vėluvoje, Ventėje, Žalvoje (Želvoje). Vokietijoje ir Prūsijoje prasidėjus Reformacijai, 1525 Kryžiuočių ordino vadovybė bei Pamedės, Kulmo ir Sembos vyskupai perėjo į evangelikų liuteronų tikėjimą. Tačiau Prūsijos šiaurinės dalies katalikai dar negreit jais pasekė. Ragainės kunigo Martyno Mažvydo liudijimu, dar ilgą laiką jie vykdavo į Didžiojoje Lietuvoje – Švėkšnoje, Šiluvoje, Jurbarke, Tauragėje, Veliuonoje – vykstančius Katalikų Bažnyčios atlaidus. Katalikiška liko tik Varmės vyskupija (iki 1821 ir teisiškai savarankiška). Kai joje 1578 įsikūrė Popiežiaus Šiaurės seminaras, Varmė tapo kontrreformacijos židiniu Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje. XVI a. pabaigoje Varmės jėzuitai (tarp jų buvo ir lietuvių) Karaliaučiaus mieste įsteigė katalikų kolegiją ir rezidenciją. Prūsijos regentas kunigaikštis Johannas Sigismundas, vykdydamas 1611 Varšuvoje duotą pažadą, leido Karaliaučiuje pastatyti katalikų bažnyčią. Taip 1616 čia buvo pastatyta pirma ir ilgą laiką vienintelė nuo 1525 Mažojoje Lietuvoje katalikų bažnyčia. Per 1764 gaisrą ji sugriuvo, 1776 pastatyta nauja barokinė. XVIII a. pabaigoje jos lietuvių pamokslininku buvo Vilniaus jėzuitas Jonas Joskaudas, Mažajai Lietuvai skirto pirmojo katalikų Katekizmo autorius. XVII a. II pusėje katalikybė Žemaičių vyskupo pastangomis buvo atgaivinta Karaliaučiaus krašto šiaurinėje dalyje. Vyskupo Jono Stepono Vydzgos leidimu 1663 ėmė veikti katalikų koplyčia Drangauskinėje prie Tilžės. 1701 čia konsekruota katalikų bažnyčia. Iš Tilžės į Geldapę atsikėlę lietuviai 1700 įsteigė katalikų parapiją ir pastatydino bažnyčią. Nuo XVIII a. vidurio veikė privati katalikų bažnyčia Viešvilėje. 1814 konsekruota koplyčia Šilgaliuose, 1851 bažnyčia Tilžėje (ji aptarnavo ir Užnemunės katalikus). Iš pradžių kunigus į Tilžės ir Šilgalių parapiją skyrė Žemaičių vyskupas (kunigai jam ir atsiskaitydavo). Nuo 1840 Prūsijos valdžios iniciatyva šių parapijų valdymą perėmė Varmės vyskupija. Drangauskinės kunigams teko aptarnauti katalikus iki pat Klaipėdos. To krašto tikintiesiems buvo patogiau ne važiuoti į Tilžę, o lankyti Didžiosios Lietuvos Gardamo, Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos bažnyčias. Apie 1740 Klaipėdos šiaurinėje dalyje Krūmamiestyje buvo įrengti laikini katalikų maldos namai, į kuriuos atvykdavo bernardinų vienuolyno kunigas iš Kretingos. 1785 Klaipėdos priemiestyje Vitėje pastatyta medinė bažnyčia, o parapija priskirta Varmės vyskupijai. 1850 įkurta katalikų parapija Šilokarčemoje, o 1854 Žibuose pastatyta mūrinė bažnyčia. 1863 konsekruota katalikų bažnyčia Viešvilėje, 1869 Ropkojuose prie Pagėgių. 1904 Šilokarčemos parapijoje buvo 1500 katalikų, Klaipėdos – daugiau 1000. Katalikų bendruomenės dar veikė Šakūnuose (500 žmonių), Rusnėje (269), Kintuose (173), Kalninkuose (60). Dauguma jų buvo ateiviai iš Didžiosios Lietuvos, atsikėlę čion ieškoti geresnio uždarbio, laisvesnio bei patogesnio gyvenimo. 1870 Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose (šiai priklausė Klaipėdos apskritis) 10-yje katalikų bažnyčių buvo laikomos ir lietuviškos pamaldos. Gumbinės apygardoje lietuviškoms pamaldoms patarnavo 8 kunigai (Bildviečių, Būdviečių, Įsruties, Tepliavos, Šilgalių ir kitose parapijose). Friedrichas Wilhelmas 1837 Kelno arkivyskupą Drostę-Vischeringą uždarė į kalėjimą už atsisakymą laiminti katalikų santuokas su protestantais. Šventojo Sosto ir Prūsijos karaliaus santykiai tapo įtempti. Vatikano I susirinkimas (1869 XII 8–1870 VII 18) paskelbė popiežiaus neklystamumą. Prūsijos valdovai, politikai ir teologai protestantai šią nuostatą įvertino kaip įžeidimą. Tai kulturkampfo (kovos už vokiečių kultūrą) pradžia. Ji tęsėsi iki 1890. Otto von Bismarckas 1871 panaikino Katalikų skyrių Prūsijos švietimo ir religijų reikalų ministerijoje. Religinių reikalų ministru tapus Adalbertui Falkui priimti ir kiti Katalikų Bažnyčią ribojantys įsakymai. Popiežius Pijus IX pasmerkė Prūsijos įstatymus. Nesiliaujant priešpriešai daugelis katalikų vyskupų ir kunigų nušalinta nuo pareigų, nutraukti diplomatiniai santykiai su popiežiumi, uždaryti katalikų vienuolynai. 1885 pabaigoje pradėta deportuoti lietuvius katalikus į Rusijos okupuotą Didžąją Lietuvą. 1871–1875 įstatymais ir administraciniais potvarkiais įtvirtinta Evangelikų Liuteronų Bažnyčios viršenybė Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Prūsijos ir Šventojo Sosto santykiai atkurti tik 1878 popiežiumi tapus Leonui XIII. Prūsijos valdovai Katalikų Bažnyčiai nepalankius įsakymus atšaukė 1886–1887. Pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Prūsijos. 1890 iš 161 666 Karaliaučiaus miesto gyventojų katalikų buvo 6897. XIX–XX a. sandūroje, etnologo Franzo Tetznerio duomenimis, lietuvių katalikų bendruomenės veikė Klaipėdoje (800 lietuvių, arba 50% parapijiečių), Ropkojuose (595 – 96%), Žibuose (500 – 76,9%), Šilgaliuose (500 – 76,9%), Būdviečiuose (550 – 83,3%), Viešvilėje (300 – 60%), Tilžėje (150 – 12,5%). Tarpukariu katalikų bendruomenių su savo maldos namais būta Ansdorfe, Bildviečiuose, Eitkūnuose, Fischhausene (Žuvininkuose), Friedlande, Geldapėje, Gumbinėje, Įsrutyje, Ylavoje, Karaliaučiuje (net 5), Klaipėdoje, Krante, Labguvoje, Neuhausene, Piliavoje, Pilkalnyje, Ragainėje, Rautenberkyje, Rūsiuose, Skaisgiriuose, Stalupėnuose, Šilgaliuose, Šventapilėje, Tepliavoje, Tilžėje, Vėluvoje, Žintuose, gal Žydkiemyje. Klaipėdos katalikų padaugėjo iki 15 000. 1929–1932 katalikų bažnyčia pastatyta Pagėgiuose, 1932 – Plikiuose, 1935 – Smalininkuose, 1938 – Priekulėje. Deja, pamaldos lietuvių kalba laikytos vos keliuose maldos namuose. Naciai toliau varė Bismarcko politiką, dar aršiau diskriminuodami Katalikų Bažnyčią. Nuo 1933 pradėta drausti draugijas, tikybos pamokas, visur sekti katalikų kunigus, juos tardyti (Įsrutyje, Karaliaučiuje, Šilutėje). Po vieną Tilžės ir Karaliaučiaus kunigą išsiųsta į koncentracijos stovyklą. Po Antrojo pasaulinio karo paskutinį kartą krašto katalikų pamaldas laikė kunigas K. Altmannas Karaliaučiaus Šventosios Šeimos bažnyčioje (XXI a. pradžioje joje veikė filharmonija) 1948 III 21. Karaliaučiaus krašte, kuris pateko į sovietų valdžią ir buvo rusakalbiais kolonistais apgyventas, iki 1991 drausta bet kokia religinė veikla (netgi valdžiai palankios Maskvos stačiatikių bažnyčios). Sovietmečiu atgaivinti katalikybę šiame krašte pirmasis mėgino į Karaliaučių 1950 atvykęs klaipėdietis kunigas Bronislavas Burneikis (1923–1988). 1957–1961 jis dažnai lankėsi pas Karaliaučiaus miesto lietuvius. Suburti pirmąją (deja, nelegalią) katalikų lietuvių bendruomenę pavyko ką tik iš sovietų lagerio paleistam ir į Karaliaučių 1956 gyventi atvykusiam kunigui Antanui Ivanauskui. Sovietų valdžia ją atsisakė užregistruoti. Įsikūrusi 1976 Lietuvos Helsinkio grupė išplatino keletą pareiškimų dėl katalikų teisių pažeidimų Karaliaučiaus krašte. Tai pabrėžė ir kitų Lietuvos disidentinių organizacijų dokumentai. Memorandumu Stato Delia Citta del Vatikano Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio Taryba kreipėsi į popiežių Joną Paulių II ir prašė Apaštalinį sostą priskirti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos bažnytinės provincijos, nes tai nuo amžių lietuvių žemė. Nesėkmingai katalikų bendruomenę bandyta užregistruoti 1990 pradžioje. Priešinosi ne tik pasaulietinė valdžia, bet ir Maskvos stačiatikių bažnyčia. Dėl to imtasi radikalesnių priemonių. 1990 VIII 26 Petro Cidziko įkurto Mažosios Lietuvos dvasinio atgimimo fondo ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos rūpesčiu, pritarus Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Karaliaučiaus centre prie Knypavos salos surengtos nesankcionuotos ekumeninės šv. Mišios, skirtos Jono Bretkūno Biblijos vertimo į lietuvių kalbą (1590) 400 metų sukakčiai (aukojo kunigas Alfonsas Bulota, dalyvavo įvairių konfesijų, lietuvininkų atstovai, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Konsistorijos narys. Pirmą kartą po 1945 Karaliaučiuje iškelta Mažosios Lietuvos vėliava). Įvykio paveikta, Kaliningrado srities administracija rugsėjo 15 leido veikti miesto katalikų bendruomenei ir pradėjo jos įregistravimo procedūrą, kuri baigta rugpjūčio 6 d. Dar 1990 rudenį Telšių (Žemaičių) vyskupas Antanas Vaičius tarnauti į Karaliaučiaus kraštą atsiuntė Tirkšlių parapijos kleboną Anuprą Gauronską, kuris 3 metus buvo vienintelis katalikų kunigas visame Karaliaučiaus krašte. Per kelerius metus jis įsteigė dar 16 parapijų: Friedlande, Gastose, Gumbinėje, Įsrutyje, Karaliaučiuje (mieste dar yra lenkų katalikų parapija), Krante, Lazdynuose, Mielaukiuose, Mėtežerynuose, Ragainėje, Skaisgiriuose, Stalupėnuose, Šventapilėje, Tarpupėnuose, Tepliavoje, Tilžėje. 2001 Karaliaučiaus krašte jau buvo įregistruota 21 katalikų parapija. 1991 IV 13 Šventojo Sosto potvarkiu įkurta Maskvos katalikų arkivyskupija, kuri apima ir Karaliaučiaus kraštą. Arkivyskupu paskirtas Gardino vyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius (Kauno kunigų seminarijos auklėtinis). Jo prižiūrimas klebonas A. Gauronskas iki 2002 aptarnavo daugelį krašto parapijų. Tilžės ir Ragainės parapijomis nuo 1997 rūpinasi jo pagalbininkas, jaunas kunigas Andrius Eidintas, o Įsruties – talkininkas iš Lenkijos (per metus Kretingoje gerai pramokęs lietuviškai) pranciškonų vienuolis, tėvas Waldemaras. 2001 Karaliaučiaus krašte tarnavo 15 kunigų ir 13 seserų vienuolių (du kunigai ir vienuolė iš Lietuvos, kiti – iš Lenkijos ir Vokietijos). Skirtingai nei Maskvos Stačiatikių Bažnyčia, kuri laisvai naudojasi išlikusiomis evangelikų liuteronų bažnyčiomis, o Stalupėnuose užėmė katalikų bažnyčios pastatą, katalikų bažnyčia tebevargsta dėl patalpų. Katalikų bažnyčių Mažojoje Lietuvoje po karo mažai liko; 1992 atgauta Skaisgirių Šv. Jono Krikštytojo koplyčia ir 1994 Įsruties Šv. Brunono bažnyčia. Kategoriškai atsisakoma grąžinti katalikams gerai išlikusį bažnyčios pastatą (iki 1980 buvo kapinių paminklų dirbtuvė, dabar filharmonija) Karaliaučiaus miesto centre. 1994 VI 12 arkivyskupas T. Kondrusiewiczius, dalyvaujant Telšių ir Olsztyno (Lenkija) vyskupams, konsekravo iš Augsburgo (Vokietija) 1993 gautą ir Šiaulių statybininkų apdailintą surenkamą Šventosios Šeimos koplyčią. Tą dieną buvo pašventintas ir Lietuvos lėšomis lietuvių statybininkų Tilžėje naujai statomos (vietoj sovietų nugriautos) Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kertinis akmuo. Ji buvo pašventinta 2000 VIII 20. Iki 2000 dar pastatyta arba įrengta 8 koplyčios įvairiose Karaliaučiaus krašto vietovėse. Pamaldų kalba daugelyje Karaliaučiaus krašto katalikų parapijų (meldžiamasi ir butuose) yra lietuvių kalba. Kai kur dar meldžiamasi lenkiškai, rusiškai ir vokiškai (pvz., Karaliaučiuje). Katalikų Bažnyčios vardu 2000 popiežius Jonas Paulius II atsiprašė už praeities skriaudas (t. p. Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje).
Dar skaitykite Klaipėdos krašto Katalikų Bažnyčia.
L: Šilas V. Karaliaučiaus krašto katalikų bažnyčios atgimimas // Lietuvių katalikų mokslo akademijos Metraštis. V. 1995. T. IX, p. 491–507.
Vytautas Šilas
Algirdas Antanas Gliožaitis
Iliustracija: Įsruties katalikų bažnyčia, 1999 / Iš Vytauto Gocento rinkinio
Iliustracija: Įsruties katalikų bažnyčios vidus, 2002
Iliustracija: Senoji Tilžės katalikų bažnyčia Drangauskinėje / Iš Boetticher A. Knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895
Iliustracija: Maldaknygės, spausdintos Tilžėje, Schoenkeʼs spaustuvėje, antraštinis lapas, 1919 / Iš Vlado Pupšio rinkinio
Iliustracija: Rėšliaus (Rytprūsiai, Allensteino apygarda) katalikų bažnyčios sakykla ir vargonai, 1841 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932
Iliustracija: Tilžės katalikų bažnyčia. Atvirukas / Iš Domo Kauno rinkimo
Iliustracija: Varmės vyskupo Augustino antspaudas, 1913 / Iš Vlado Pupšio rinkinio
Iliustracija: Petragojo (vokiškai Peterswalde), Pakalnės apskritis, katalikų bažnyčios altorius, 1780 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932
Iliustracija: Švč. Sakramentas (monstrancija) iš Karaliaučiaus senosios katalikų bažnyčios, XVIII a. / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932
Iliustracija: Brunsbergo katalikų bažnyčios altoriaus alaviniai šviestuvai, 1684 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932
Iliustracija: Karaliaučiaus Šventosios Šeimos parapijos klebonas Anupras Gauronskas (sėdi ketvirtas iš kairės) su lietuvių bendruomenės choru, 1999 / Iš Algirdo Matulevičiaus rinkinio