prancūzmetis Klaipėdos krašte

pranczmetis Klapėdos kraštè (1920–1923). Įsigaliojus Versalio taikai 1920 I 10 Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perleistas Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Santarvės narei Prancūzijai, o krašto gubernatoriumi paskirtas prancūzų generolas Dominique Joseph Odry. Prancūzų karinė misija ir 21-asis šaulių pėstininkų batalionas iš Prancūzijos į Klaipėdą atvyko 1920 II 13–15 trimis traukiniais. Vasario 15 Vokietijos komisaras Georgas Franzas Wilhelmas von Lambsdorfas Sąjunginių okupacinių pajėgų vadui, Klaipėdos krašto valdytojui generolui D. Odry perdavė visą valdžią krašte. Prancūzų misijos kariškiai bei civiliai prižiūrėjo vietos valdžios įstaigų veiklą; į krašto apskritis buvo pasiųsti specialūs atstovai – ryšių karininkai. Pradėjus prancūzams valdyti krašte ir toliau veikė Vokietijos įstatymai, administracinių, teismų ir švietimo sistema, tebegaliojo Vokietijos Reicho pilietybė. 1920 II 17 prancūzų valdžia įsteigė 6 narių Direktoriją, kurioje daugumą turėjo vokiečiai. Jai priklausė muitai, paštas, telegrafas, telefonas, geležinkeliai ir kita. Jai buvo pavesta administruoti ir valdyti kraštą. Nors dauguma valdininkų liko vokiečiai, atsižvelgta ir į krašto lietuvininkų reikalavimus. Nuo kovo 27 Direktorija leido vaikams mokytis tikybos gimtąja kalba, aukštesnėse klasėse įvestos lietuvių kalbos pamokos. Birželio 8 generolas Odry pavedė prefektui, civiliniam komisarui Gabrieliui Jeanui Petisne vadovauti krašto civilinei valdžiai; paskirti jo pavaduotojai – Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių civiliniai komisarai. 1920 lapkritį Klaipėdos miestas ir apskritis perduoti tiesioginiam Petisne valdymui lapkričio 21 d. pertvarkytas krašto valdymas, įkurtos 3 įstaigos: Krašto direktorija (atliko Vyriausybės ir Prezidento funkcijas, vadovas Altenbergas), Valstybės taryba (sprendė administracinius ir ūkio klausimus, vadovas G. Petisne) ir Administracinis teismas. Nuo 1921 V 1 aukščiausia valdžia krašte liko Vyriausiasis komisaras, Santarvės valstybių atstovas Petisne, jo padėdėjas ir kabineto atstovas buvo kapitonas Laroche’as. Generolas Odry išvyko į Prancūziją. Sutvarkius krašto administraciją, prie naujų sąlygų prisitaikė ir viešasis gyvenimas. Kilo ūkis, gerėjo finansinė padėtis. Kraštas nemažai pelno gavo iš bemuitės prekybos su Vokietija, pradėta prekiauti su Lenkija. Sunkiai sekėsi kovoti su vokiečių ir lietuvių opozicija, kontrabandos plitimu. Nepaisant prancūzų palankumo vokiečių valdininkams, šie nesidžiaugė prancūzų okupacija, trukdė palankesnių lietuvininkams įstatymų leidybą, steigė provokiškas partijas (pvz., Deutsch–Litauischer Heimatbund). Lietuvininkai aktyvistai būrėsi į Prūsų lietuvių susivienijimą ir siekė sulietuvinti kraštą, vokiečių valdininkus pakeisti lietuvininkais. Prūsų lietuvių tautos taryba nubalsavo už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, bet D. Odry jos nepripažino oficialiu organu. Lietuvos Respublikos vyriausybė pradėjo ekonominę blokadą grasindama nutraukti medienos įvežimą ir išvežimą; reikalavo suvienodinti Lietuvos ir Klaipėdos krašto muitus. Tai sukėlė sunkumų krašto pramonei, Direktorija buvo priversta derėtis. Lenkai stengėsi supirkti krašte kuo daugiau nekilnojamojo turto. Jų pasiuntinys rašė: Klaipėdoje lenkų mes neturime, bet juos atvešime... Geriausias būdas šias „aukso žemes“ prijungti prie Lenkijos – jas nupirkti. G. Petisne toleravo tokius lenkų veiksmus. Prolenkiškai nusiteikę prancūzai t. p. siekė kraštą prijungti prie Lenkijos arba paversti laisvąja valstybe (vok. Freistaat). 1921 VII 7 Santarvės šalių atstovas P. Hymansas su tokiu pasiūlymu kreipėsi į Ambasadorių konferenciją, o gruodžio 1 sudaryta organizacija Arbeitsgemeinschaft für den Freistaat Memel [Laisvosios Klaipėdos valstybės darbo grupė]. Freistaato idėjai pritarė ne tik prancūzai, lenkai, bet ir nemaža dalis lietuvininkų, nes Lietuva dar buvo jauna ir silpna. Tam nepritarė G. Petisne, bijodamas, kad tai sugrąžintų Klaipėdą tėvynei Vokietijai. Vokietija, kaip ir Didžioji Britanija bijodama Prancūzijos įsigalėjimo, nuo 1921 pabaigos ėmė pritarti krašto atidavimui Lietuvai. 1922 XI 3–6 Paryžiuje spręstas Lenkijos–Lietuvos pretenzijų klausimas. Klaipėdos krašto lietuvininkų atstovai E. Simonaitis ir V. Gaigalaitis iškėlė 4 svarbiausius teiginius: 1) Klaipėdos uostas yra vienintelis natūralus Lietuvos priėjimas prie Baltijos jūros, be kurio šalies padėtis taptų sunki; 2) be Lietuvos Klaipėda stokotų visaverčiam augimui reikalingų išteklių; 3) kraštas savo kilme ir gyventojų kalba buvo etninė Lietuvos dalis; 90% lietuvininkų nori prijungimo prie Lietuvos; 4) krašto prijungimas suteiktų Lietuvai saugumo garantijų. Tai liko neišspręsta. Pasinaudodamos Lietuvos interesais krašte tarpusavio santykius pagerino Vokietija ir SSRS, tai kėlė grėsmę Prancūzijai. 1922 XII 20 Lietuvos Respublika pripažinta de jure Antantės valstybių. Lietuva siekdama Klaipėdos krašto prisijungimo pradėjo ekonominį spaudimą – uždėti muitai įvežamoms į Lietuvą prekėms, po susitarimo su Latvija Klaipėda neteko tos rinkos, Lietuvoje įvesta stipri valiuta – litas, o vokiškos markės kursas smarkiai krito, smuko pragyvenimo lygis (lyginant su 1913 kainos krašte išaugo 10–30 kartų). Ekonominė krizė sudavė smūgį Freistaato idėjai. Prancūzijos valdymo laikotarpis baigėsi 1923 I 9–15 Klaipėdos krašto sukilimu.

L: Gelžinis M. Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva. V., 1996; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989; Vareikis V. Klaipėda XX a. Klaipėda, 1993; Schröder Ch. A. Die Entstehung des „Territoire de Memel“ // Im Wandel der Zeiten. Nordost Archiv. Bd. X. Lüneburg, 2001. S. 45–74; Chandavoine I. Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932). V., 2003.

Iliustracija: Prancūzų karinės įgulos atvykimas į Klaipėdą, 1920 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Prancūzijos okupacinė valdžia vizituoja Klaipėdos kraštą: jachta Nemune–Atmatoje prie Rusnės, apie 1921 / Iš Šilutės muziejaus fondų

Iliustracija: Klaipėdos krašto sukilėliai ir savanoriai prie prefektūros po prancūzų okupacinės valdžios kapituliacijos, 1923 I 15 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų