gaisrai

gaisra. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir kitur, gaisrai dažniausiai kildavo nuo laužų (kaimuose), nevalytų kaminų, netvarkingos statybos ir įrangos, džiovyklų, pirčių, rūkyklų, perkūnijos (žaibo), padegimų bei kitų priežasčių. Vykstant nuolatinėms kovoms dėl pajūrio, Mažojoje Lietuvoje gaisrai buvo stichiniai ir gynybiniai. Dažniausiai buvo padeginėjamos pilys. Paminėtini žymiausi XIV–XV a. Klaipėdos miesto gaisrai: 1323 III 14 įsiveržę lietuviai sudegino ne tik miestą, bet ir uoste tuo metu buvusius laivus, kurių dalis priklausė Hanzai; 1379 V 22–28 lietuviai sudegino ir pilį. 1393 X 16 žemaičiai tris kartus padegė pilį, sudegino miestą. 1402 V 25 žemaičiai sudegino miestą ir vos neužėmė pilies. 1409 įsiveržę žemaičiai nusiaubė miestą, sudegino dalį pilies ūkinių pastatų. 1455 sudeginę miestą žemaičiai užėmė pilį, bet puolami Ordino kareivių ir nesulaukę paramos buvo priversti pasitraukti. 1457 dancigiečiai padegė miestą, o 1540 sukėlė tokį gaisrą, po kurio mieste beliko tik 6 namai. Ordino valdymo laikais nesirūpinta priešgaisrine apsauga, reikalauta statyti tik medinius trobesius, kad priartėjusi priešo kariuomenė neįsitvirtintų. Įsikūrus Prūsijos kunigaikštystei, veikė nuo Ordino laikų likęs potvarkis, leidžiąs miestiečiams statyti vien medinius, lengvai sudeginamus namus, kad užtikrintų pilies saugumą. Kai 1595 miesto taryba pradėjo statyti naują rotušę iš plytų ir akmenų, kilo dideli nesutarimai su Prūsijos kunigaikščio valdžios atstovais. 1667 sausį sudegė didelė dalis Klaipėdos priemiesčio, o birželio 25 kilęs miesto gaisras persimetė į pilį, užsidegė kurfiursto salės šiaudinis stogas, nuo kurio ugnis peršoko į kitus pastatus ir medienos sandėlį, nusiaubė daugumą pilies pastatų. Atėjus taikiam metui, XVI a. pradėta reikalauti, kad naujai statomuose namuose būtų mūrijamos ugniasienės. 1701 pabaigoje įkūrus Prūsijos karalystę ir ją pradėjus valdyti karaliui Friedrichui I, 1714 įsteigtas karališkasis komisariatas, kurio valdininkai, vadinamieji commisarius loci, buvo atsakingi už jiems priskirtos srities miestų tvarkymą. Nuo 1729 du kartus per metus jie privalėjo ne tik tikrinti miesto kasą, atsargas, bet ir namų būklę, naujas statybas, dūmtraukių priežiūrą, kontroliuoti priešgaisrinę apsaugą. 1729 Klaipėdoje įsteigta speciali priešgaisrinė kolegija. Reikalavimai tapo griežtesni – gaisrą galinčios sukelti džiovyklos, rūkyklos, pirtys, atsižvelgiant į vyraujančią vėjo kryptį, turėjo būti statomos į rytus nuo senamiesčio. Pašarų atsargas miestiečiai tvartuose galėjo laikyti tik vieną parą. Jie privalėjo turėti kibirus, kitas gesinimo priemones. Priešgaisrinę miesto būklę kontroliavo 4 kolegijos nariai, kurie kiekvieną metų ketvirtį tikrino krosnių, dūmtraukių sandarumą. Gatvėse ir laivuose uždrausta rūkyti. Iš pradžių priešgaisrinė apsauga buvo labai primityvi: gesinti privalėjo visi miestelėnai su įrankiais, o turintieji arklius – su vežimais. XVIII a. Klaipėdoje jau buvo siurblių namas – vienintelė miesto gaisrinė. 1807 gaisrinė pastatyta ir Žardės priemiestyje (Naujamiestyje). 1812 Karaliaučiuje įsteigiamas savanoriškas priešgaisrinės apsaugos korpusas. 1818 rugpjūtį toks savanorių korpusas įsikūrė ir Klaipėdoje. Iš pradžių jį sudarė 70 narių, daugiausia pirkliai ir jų sūnūs. 1812, 1819 ir 1821 dar nebuvo specialių gaisrų gesinimo taisyklių, tik potvarkiai, kaip išvengti gaisro pavojaus. 1821 balandį išleistas Prūsijos vyriausybės potvarkis, skirtas ir kaimo gyventojams: griežtai įsakyta prižiūrėti dūmtraukius, 7 kartus per metus valyti kaminus, draudžiama rūkyti daržinėse, klojimuose, pastogėse, įeiti į šias patalpas su žiburiais, neapdengtais skarda ar stiklu. Kepėjams ir karčiamų lankytojams, gyvenantiems bažnytkaimiuose, uždrausta sekmadieniais ar švenčių dienomis koklių krosnyse kepti pyragus. 1828 Klaipėdoje pastatoma gaisrinė prie turgavietės (vienintelė išlikusi iki mūsų dienų), XIX a. pradžioje netoli Teatro aikštės esanti gaisrinė buvo tik gesinimo priemonių sandėlis. Didysis Klaipėdos gaisras kilo 1854 X 4 vakare, apie 18 val.: užsidegė kanapių ir lajaus sandėlis Balasto aikštėje, šalia kurio buvo laikoma nemažai medienos. Pučiant smarkiam šiaurės vėjui, gaisras persimetė į visą miestą. Gaisro metu prasidėjo įsilaužimai, plėšimai, vagystės. Tik spalio 6 d. panaudojus artileriją gaisrą pavyko sustabdyti. Nuostoliai buvo milžiniški: sudegė 256 gyvenamieji namai, 13 sandėlių, 133 arklidės, 49 daržinės, 3 bažnyčios, 5 mokyklos, teatras ir kita. 516 šeimų (2784 asmenys) liko be pastogės. Antrasis didysis gaisras įvyko 1865 IX 12 po pietų Smeltės priemiestyje: sudegė 3 malkų sandėliai, lentpjūvė, 80 namų, žuvo keletas žmonių. Išlikusiuose aktuose apie gaisrą dažniausiai rašoma: „Priežastis nenustatyta“. Po 1854 gaisro magistratas susirūpino priešgaisrine apsauga, nutarta įsteigti profesionalią gaisrininkų komandą, statyti specialią gaisrinę. Į Berlyną kelti kvalifikacijos buvo komandiruoti 2 darbuotojai (H. Frobenas ir Štrausas), kurie išrūpino miestui ugniagesių korpuso etatą. 1855–1856 buvusioje Gimnastikos aikštėje, šalia rotušės, iškilo gaisrinės kompleksas – 2 aukštų sargybos pastatas su stebėjimo bokštu, kuriame buvo miesto laikrodis, sujungtas su varpu, prireikus skelbiančiu aliarmą; vienaaukštis siurblių bei vežimų korpusas; arklidės; lentomis apkaltas bokštas gaisrininkų pratyboms. Ši gaisrinė nugriauta 1981, statant Klaipėdos viešbutį. 1856 V 4 laikoma Klaipėdos profesionalių gaisrininkų įkūrimo diena. XIX ir XX a. sandūroje ėmė burtis savanoriškos ugniagesių komandos: 1897 – Šilutėje, 1900 – Priekulėje, 1901 – Kintuose ir Rusnėje, 1905 – Vilkyškiuose, 1910 – Viešvilėje, 1911 – Saugose, Paleičiuose, Juknaičiuose, 1912 – Smalininkuose, 1913 – Juodkrantėje. Pirmoji įmonės ugniagesių komanda Klaipėdoje įsisteigė 1906 Celiuliozės fabrike. Kaimuose, saugantis nuo gaisrų, buvo įrengiamos medžiais apsodintos kūdros – vandens atsargos. Populiaru buvo trobesius apdrausti. Draudimo įstaigos tokius namus pažymėdavo skardiniu žymeniu – firmos ženklu. Siekiant gauti draudimo atlyginimą, pasitaikydavo ir tyčinių padegimų. 1938 nusikaltimo vietoje pagautas ir nuteistas kalėti ūkininko sūnus iš Ginčaičių kaimo. Jis 1935–1938 už tam tikrą atlyginimą padeginėdavo turtingesnių laukininkų daržines ir tvartus pagal slaptą susitarimą su Tauragės lentpjūvių savininkais: pastatams atstatyti nukentėjusieji pirkdavo medieną tose lentpjūvėse, duodami joms galimybę papildomai užsidirbti. Kai kurie pastatai tada buvo sudeginti po 2–3 kartus.

L: Tatoris J. Senoji Klaipėda, V., 1994, p. 174–176.

Edvardas Staltmokas

Laimutė Vasiliauskaitė

Valdemaras Vidra

Iliustracija: Klaipėdos gaisrinė, XIX a. vidurys. Valdhauerio litografija / Iš Jono Tatorio knygos „Senoji Klaipėda“, 1994

Iliustracija: Priekulės gaisrinė ir savanoriškoji gaisrininkų komanda, apie 1933 / M. Pėžiaus fotosalono nuotrauka

Iliustracija: Kaminkrėtys, apie 1924–25 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Šilutės gaisrinė, 1993