modernizacija

modernizãcija, visuomenės procesas, žmonijos raidos tendencija. Istorinių ir geografinių aplinkybių dėka Prūsa ir Mažoji Lietuva ne kartą buvo reikšmingais modernizacijos centrais, skatinusiais viso regiono raidą. Gintaro telkiniai Semboje priešistoriniais laikais skatino užsienio prekybos centro susikūrimą Baltijos jūros pakrantėje, ryšius su tuometiniais civilizacijos centrais, ekonominę ir visuomeninę pažangą. Tai skatino ir kitų baltų žemių raidą. XIII a. pradžioje Kryžiuočių ordino įsibrovimas į Prūsą tapo civilizaciniu iššūkiu senųjų baltų gentims, o kartu ir modernizacijos stimulu. Kryžiuočių naudojama moderni karybos technologija (ginkluotė, mūrinės pilys ir kita), administracinės bei ekonominės naujovės skatino modernizuotis baltų gentis, bandžiusias išlikti žūtbūtinėje konkurencinėje kovoje, perimti iš Vakarų Europos ir kitur plintančius modernesnės visuomenės ir kultūros elementus. Kryžiaus žygiai savaip paskatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiklostymą, Lietuvos krikštą ir kita. Prūsoje įkurta Kryžiuočių ordino valstybė (kaip ir Livonija) tapo modernizacijos stimulu visam regionui. Dar kartą reikšmingu modernizacijos židiniu Prūsija tapo Reformacijos metu, 1525 ten įkūrus pirmąją Europoje protestantišką pasaulietinę valstybę. Liuteronybės nuostatos (Bažnyčios demokratizacija, Šventojo Rašto skleidimas vietos gyventojams gimtąja kalba ir kita) skatino parapijų tinklo plėtrą (įkuriant vis daugiau vietinių modernizacijos židinių), švietimo raidą (krašto mokyklų tinklas, Karaliaučiaus universitetas ir kita), galop lietuviškos raštijos susiklostymą. Visa tai (kaip ir Prūsijos kunigaikštystės ūkinė plėtra, jos glaudūs ryšiai su Vakarų Europa) skatino ir Didžiosios Lietuvos pažangą, LDK suklestėjimą XVI amžiuje. Nuo XVIII a. pabaigos dar labiau ryškėjo civilizacijos skirtumai tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Mažoji Lietuva vis glaudžiau siejosi su Vakarų Europa – tuometinės modernizacijos pasauliniu centru. Tai skatino Mažosios Lietuvos ekonominę ir technologinę raidą, krašto ūkio bei visuomenės modernizaciją, vėliau kai ką perimant ir Didžiajai Lietuvai. Mažosios Lietuvos modernizacijos privalumai atsiskleidė, pvz., nuo 1864 Didžiojoje Lietuvoje uždraudus lietuvišką spaudą. Tada liberalesnio režimo ir modernesnės technologijos krašte – Mažojoje Lietuvoje – buvo įmanoma išvystyti lietuviškos spaudos verslą, aprūpinusį knygnešius. Kelis šimtmečius Didžioje Lietuva gyvavo kaip Vidurio ir Rytų Europos (lėtesnės civilizacijos spartos regiono) dalis, o Mažoji Lietuva – kaip Šiaurės Vakarų Europos (spartesnės civilizacijos regiono ir ilgaamžio modernizacijos centro) dalis. Tad Mažoji Lietuva buvo vakarietiškos civilizacijos forpostu Europos Rytuose, kėlusiu civilizacinę įtampą ir skatinusiu gretimų kraštų pažangą. Neigiama modernizacijos pusė – etninių bruožų, regioninių savitumų nykimas ekonomikos ir kitos pažangos amžiais, Mažojoje Lietuvoje dar paspartintas germanizacijos. Lietuvininkų etnokultūros palaipsnė modernizacija ypač pagreitėjo po baudžiavos panaikinimo (1807), krašto industrializavimo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Kraštas kaip ilgaamžis regioninės modernizacijos židinys žlugo 1944, sovietams okupavus ir sunaikinus Mažąją Lietuvą.

Martynas Purvinas