Vėluva

Vluva (vok. Wehlau, rus. Znamensk), miestas prie Priegliaus ir Alnos upių santakos, 45 km į rytus nuo Karaliaučiaus, 38 km į vakarus nuo Įsruties, 10 km į pietryčius nuo Tepliavos. Nuo 1818 apskrities centras. Anot Petro Dusburgiečio, 1255 nadruviai, skalviai ir sūduviai, surengę žygį į Kryžiuočių ordino užkariaujamą Sembą, grįždami atgal, nutarė pastatyti Vėluvos pilį (castrum Wilow), kuri turėjo saugoti Nadruvą nuo Ordino ir sembų bandymų brautis. Tačiau pilininku paliktą Tirską ir jo sūnų Maudelą Ordinui pavykę palenkti į savo pusę ir užimti pilį. Manoma, kad po to ji buvo perstatyta. 1263 ar 1264 pilies įgula atlaikė prūsų, sudūvių ir lietuvių apgultį bei puolimą, visgi 1280 ar 1281 buvo sugriauta per sudūvių antpuolį. XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje pilį pradėta statyti iš naujo. Pirmoji gyvenvietė į šiaurės vakarus nuo pilies, manoma, buvo sugriauta 1323 P. Dusburgiečio minimo antpuolio metu. 1336 I 25 Ordino didžiajam magistrui sutikus, Ordino vyriausiasis maršalas ir Karaliaučiaus komtūras Heinrichas Dusemeris išdavė Vėluvai miesto steigimo privilegiją, o 1339 VI 18 Vėluvai suteikta turgaus teisė ir teisė steigti mokyklą. 1347 X 6 kovodama su Ordinu į Vėluvą įžengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė ir, anot Vygando Marburgiečio, viską (įskaitant ir bažnyčią) sudegino. Po šio antpuolio Vėluvos pilies vietoje didysis magistras Heinrichas Dusemeris 1349 įkūrė pranciškonų vienuolyną. Apie 1360–1400 buvo atstatoma bažnyčia, apie 1350–1380 miestas apjuostas gynybine tvora su 4 bokštais, 1382 pastatyta rotušė. 1382 I 18 Vėluvą vėl puolė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vadovaujama kariuomenė. 1440 III 14 Vėluvos kilmingieji ir miestiečiai dalyvavo sudarant Prūsiškosios sąjungos steigimo sutartį, per Trylikos metų karą atsimetė nuo lojalumo Ordinui, tačiau 1460 miestas buvo užimtas Ordino pajėgų. 1447 Vėluvoje įsteigtas benediktinų vienuolynas; jis (kaip ir pranciškonų vienuolynas) veikė iki Reformacijos, kuri Vėluvą pasiekė 1524. Nuo XVI a. 3 dešimtmečio Vėluva priklausė Tepliavos valsčiui. XVI a. 4 dešimtmetyje prie miesto minėtas Didysis priemiestis (Große Vorstadt), XVII a. I pusėje – kitas priemiestis Naujamiestis prie vienuolyno (Neustadt am Kloster). 1537 senosios miesto mokyklos vietoje įsteigta Lotyniškoji mokykla (1852 pašventinti nauji rūmai) rengė jaunuolius studijoms Karaliaučiaus universitete. 1540 miestas sudegė, išliko tik bažnyčia; 1555 atstatyta rotušė. 1624–1625 pirmąkart paminėta privačios mergaičių mokyklos veikla. 1657 IX 19 Vėluvos rotušėje tarp Brandenburgo didžiojo kurfiursto Friedricho Wilhelmo ir Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero pasirašyta Prūsijai svarbi Vėluvos sutartis (Labguvos–Vėluvos–Bydgoszcziaus traktatai). 1699 Vėluva tapo reguliaraus raitojo pašto stotimi (dukart per savaitę laiškai buvo gabenami į Karaliaučių, Ragainę ir Įsrutį). 1718–1882 Vėluvoje buvo dislokuota kariuomenės įgula. 1782 Vėluva buvo Tepliavos apskrities Tepliavos valsčiaus savivaldus miestas su plytine, milo vėlykla, 274 ugniakurais ir 2627 sielomis (be įgulos, kurią sudarė 2 dragūnų eskadronai). 1828 Vėluvoje buvo 3138 gyventojai, 1831 – 19 viešųjų pastatų, 246 privatūs gyvenamieji namai, 14 gamybinių ir prekybinių pastatų, 320 tvartų, kluonų ir pašiūrių, 1846 – 3584 gyventojai (30 katalikų, 53 žydai), 1852 – 4487 gyventojai. 1831 Vėluvoje atidaryta aukštesnioji mergaičių mokykla. 1860 per Vėluvą nutiesta Karaliaučiaus–Eitkūnų geležinkelio linija, įrengta stotis; 1910 geležinkelio linija sujungė Vėluvą su Alna ir Friedlandu. XIX a. pabaigoje veikė gimnazija, žemės ūkio mokykla, geležies liejykla, mašinų fabrikas, kailiadirbių dirbtuvė, 1887 pradėta naudoti skerdykla. 1892 pašventinta ligoninė. Vėluva garsėjo arklių turgumi, kuris pirmąsyk paminėtas 1613, o XIX a. pabaigoje laikytas didžiausiu arklių turgumi Europoje. Čia rengtos kasmetinės gyvulių parodos ir arklių lenktynės. 1875 buvo 5178, 1880 – 5442, 1890 – 5385 (69 katalikai, 67 žydai) gyventojai, 1905 – 419 gyvenamųjų namų, 5322 gyventojai (86 katalikai, 45 žydai, 11 lietuvių), 1910 – 5288 gyventojai. Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 VIII 26–IX 10 Vėluvą buvo užėmusi Rusijos kariuomenė. 1928 miesto bendruomenės teritorija prasiplėtė prijungus kaimyninių kaimų bendruomenes ir dvaro apygardas; 1933 Vėluvoje buvo 7348, 1939 – 8606 gyventojai. 1945 I 23 užimta Raudonosios armijos. Išlikę dalis senamiesčio pastatų, rotušė, gotikinės bažnyčios liekanos. Vėluvoje 1608 mirė teologas ir rašytojas Erhardus Sperberis, 1629 gimė lietuvių raštijos darbuotojas Teofilis Gotlybas Šulcas.

Dar skaitykite: Vėluvos parapinė mokykla, Vėluvos parapija.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Vėluva, XVII a. graviūra / Iš Christopho Hartknocho knygos “Alt- und neues Preussen, oder Preussischer Historien zwey Theile”, 1684

Iliustracija: Vėluvos senamiestis, 1912 / Iš Norberto Stankevičiaus rinkinio

Iliustracija: Vėluvos rotušės aikštė, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Krašto administracijos pastatas Vėluvoje, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Vėluvos bažnyčios freska, XIV a. pabaiga / Iš knygos „Sitzungsberichte der Altertumgesellschaft Prussia für die Vereinsjahre 1896–1900“

Iliustracija: Vėluvos bažnyčios freska, XIV a. pabaiga / Iš knygos „Sitzungsberichte der Altertumgesellschaft Prussia für die Vereinsjahre 1896–1900“

Iliustracija: Pūsų karo kalavijas, diržų apkalai, pentinai, rasti Vėluvos kapinyne, XIII a.–XIV a. / Iš MLEA

Iliustracija: Sagės, rastos Vėluvos kapinyne, XIII a.–XIV a. / Iš MLEA

Iliustracija: Grupė Karaliaučiaus archeologų ir Rytprūsių kraštiečių prie Vėluvos kapinyno: Gerhardas Lepa, grupės vadovas Anatolijus Valujevas, Günter Brilla ir kiti, 1998

Iliustracija: Vėluvos prieplauka, iki 1944 / Iš MLEA