Tepliava

Tepliavà, Tepliuvà (vok. Tapiau, rus. nuo 1946 Gvardejsk), miestas Priegliaus ir Deimenos santakoje, prie Karaliaučiaus–Įsruties plento, 36 km į rytus nuo Karaliaučiaus, 22 km į pietus nuo Labguvos, 10 km į šiaurės vakarus nuo Vėluvos. Vietovė buvo gyvenama jau geležies amžiuje: 1935 miesto vakarinėje dalyje aptiktas XI–XIII a. kapinynas, kuriame rasta prūsų kario liekanų ir ginklų likučių, arklio kapas, galąstuvas kardui galąsti, geležinis durklas, peilis. Pirmąsyk vietovė paminėta Petro Dusburgiečio, aprašiusio, kaip 1254–1255 Bohemijos karalius Pršemislas II Otakaras užsitikrino Tepliavos apylinkių (territoria Tapiow) gyventojų nuolankumą. Nuo 1265 (ar 1262) įsitvirtino Kryžiuočių ordinas. Gyvenvietė prie pilies pradėjo formuotis apie 1450, pasibaigus karams. 1502 paskirtas kunigas parapinei bažnyčiai (1668 ir 1694 renovuota), apie 1540 minėta parapinė mokykla. Nuo 1527 Tepliava buvo valsčiaus, nuo 1752 – apskrities centras, 1818 Tepliavos parapijos teritorija prijungta prie Vėluvos apskrities. 1661 V 28 ir 1689 VII 13 minėti dideli gaisrai. Tepliava plėtėsi dėl krovinių, ypač medienos, gabenimo Deimena ir Priegliumi į Karaliaučių. 1689 jai suteiktas turgaus gyvenvietės (Marktflecken) statusas, 1722 IV 6 karalius Friedrichas Wilhelmas I suteikė miesto teises, patvirtino herbą. 1785 Tepliava minėta kaip domenų valsčius, kuriam t. p. priklausė ir mieste buvusi karčema Baumkrug, centras su 128 ugniakurais ir per 1200 sielų. Tepliavos domenų valsčių sudarė 2 valsčiai: Großhof Tapiau Semboje bei Kleinhof Tapiau Notangoje; 1785 jiems priklausė 5 palivarkai ir 68 kaimai su 822 ugniakurais. 1860 piečiau miesto nutiesta Karaliaučiaus–Eitkūnų geležinkelio linija, 1898 Tepliava siauruoju geležinkeliu sujungta su Labguva ir Friedlandu. 1875 buvo 2679, 1880 – 3116, 1890 – 3763 gyventojai (97 katalikai, 73 žydai), 1895 – 4061 (81 katalikas, 53 žydai), 1905 – 253 gyvenamieji namai, 5118 gyventojų (228 katalikai, 56 lietuviai, 48 žydai), 1910 – 5986 gyventojai. Tepliava garsėjo 1901–1912 šiaurinėje miesto dalyje įkurta psichiškai neįgalių asmenų gydykla. 1914 VIII–IX Rusijos kariuomenei, vadovaujamai generolo Rennenkampfo, bandant prasiveržti į Karaliaučių, miestas smarkiai nukentėjo nuo artilerijos apšaudymų. Paskyrus Bassumą miestu globėju po Pirmojo pasaulinio karo buvo atstatytas. 1933 buvo 7683, 1939 – 9326 gyventojai. Tarpukariu veikė garlaivių, kursavusių iš Karaliaučiaus į Vėluvą, Tilžę bei Klaipėdą, stotis, malūnai, lentpjūvės, medienos apdirbimo įmonė, cukraus, dujų, muilo, makaronų fabrikai, žvakių gamybos įmonė, vidurinė, amatų bei Rytų Prūsijos provincijos sodininkystės mokyklos. 1858 Tepliavoje gimė vokiečių dailininkas impresionistas Lovisas Corinthas. 1945 ir ypač pokario metais Tepliava smarkiai nukentėjo. Išliko XIV–XX a. pastatų kompleksas pilyje bei dalis senamiesčio, įskaitant bažnyčią, kurioje 1989 įsikūrė Šv. Jono Krikštytojo stačiatikių cerkvė, bei rotušę (statytą 1922).

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Tepliava, XVII a. graviūra iš Christopho Hartknocho knygos “Alt- und neues Preussen, oder Preussischer Historien zwey Theile”, 1684

Iliustracija: Tepliavos vaizdai: Karaliaučiaus gatvė; paminklas žuvusiems kariams per Pirmąjį pasaulinį karą; mažasis šliuzas; Deimenos pakrantė; Priegliaus tiltas; miesto dalis; bažnyčia; geležinkelio stotis; Šliuzo gatvė, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Tepliava prie Deimenos, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Tepliavos medinė prieplauka, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Tepliavos senamiestis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Deimena ties Tepliava, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Būdinga Rytprūsių miestams Tepliavos gatvė, iki 1944 / Iš MLEA