pramonė

prãmonė. Senojoje Prūsoje verstasi amatais ir verslais: kalti ir lieti metalo dirbiniai, gaminta įvairi keramika, apsirūpinta įvairiais ūkio padargais, apranga bei apavu, namų apyvokos daiktais ir puošmenomis (naudotas gintaras, iš pelkių rūdos kalta geležis, atvežtiniai metalai). Naudoti druskos ištekliai (dar skaitykite Ponava). Iki XIII a. pradžios daugiau žinoma apie pavienes amatininkų dirbtuves. 1230 įsibrovus Kryžiuočių ordinui krašte pagal Vakarų Europos pavyzdį pradėtos kurti reikšmingesnės pramonės įmonės: prie Ordino pilių statyta vandens malūnai, kepyklos, kalvės, plytinės. Susikūrus miestams ten įsteigtos manufaktūros gamino įvairias prekes krašto reikmėms. Pramonės plėtrą liudijo įvairių amatininkų cechų, gildijų kūrimasis. Pvz., 1390 įsteigta gelumbės audėjų ir vilnos verpėjų gildija Šipapilėje. Karaliaučiuje be kitų veikė gintaro apdirbėjų cechas (1641 – 2 meistrai, 1721 – 24, 1742 – 48, 1755 – 68). 1596 Įsrutyje įsteigta linų verpėjų gildija. Nuo XIII a. vidurio vakarietiška pramonė kurta panaudojant vandens jėgaines – užtvenkinėti upeliai, prie užtvankų statytos vandens ratų varomos geležies kalyklos (pvz., Kiautuose nuo 1572), popieriaus malūnai ir kita; patogesnėse vietose (prie sraunių ir vandeningų upelių) kūrėsi pramonės centrai, kaip pvz., Kiautuose, Viešvilėje. Mažiau paplito pagal Nyderlandų ir kitus pavyzdžius statytos vėjo jėgainės. XIX a. plitusios garo jėgainės lėmė sparčią pramonės plėtrą krašte. XIX a. pabaigoje kai kur pramonėje naudotos dujų fabrikų gamintos dujos, pradėtos statyti elektrinės XX a. pradžioje tapo svarbiu energijos šaltiniu pramonės įmonėms. XIX a.–XX a. pradžioje svarbiu verslu tapo inžinerinių tinklų statyba. Krašto pramonės pobūdį t. p. lėmė jo istorija bei geografinė padėtis. Po Žalgirio mūšio (1410) sustiprėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekių (daugiausia – žaliavų) tiekimas į Vakarų Europą per Karaliaučiaus, Klaipėdos ir kitus uostus (dar skaitykite: prekyba su LDK, krovinių gabenimas) skatino vietos verslininkus užsiimti jų (ypač atplukdomos medienos) perdirbimu. Nuo kryžiuočių įsiveržimo kraštas klostėsi kaip Vakarų kolonija, palaikanti glaudžius ekonominius ryšius su Vakarų Europa, naudojanti naujausius vakarietiškų technologijų pasiekimus bei Vakarų patirtį, todėl pramonė čia vystėsi sparčiau nei gretimose Vidurio bei Rytų Europos šalyse. Krašto pramonės gaminiai (ypač metalo dirbiniai, tekstilė, vėliau įvairūs įrenginiai, mašinos ir kita) eksportuoti į gretimas šalis – žaliavų tiekėjas; taip iki 1944 Rytprūsiai vystėsi kaip labiau industrializuotas kraštas tarp gretimų agrarinių kraštų (Didžiosios Lietuvos, Lenkijos). Lyginant su Vakarų Europos industriniais regionais Rytprūsių pramonės mastai visada buvo kuklūs – kraštas laikytas nuošalia žemės ūkio provincija su daugiau vietinės reikšmės perdirbamąja pramone. XV–XVI a. klestėjo alaus daryklos. Pvz., 1583 valdovo privilegijoje alaus darymas Įsrutyje nurodytas kaip svarbiausias verslas. Po Reformacijos kurtos spaustuvės, knygrišyklos. Pradėti kurti fabrikai, pvz., tradicines kalves papildė metalo apdirbimo įmonės, liejyklos. Vystėsi laivų ir valčių statyklos. Darbavosi odininkai, virvininkai. XVII a. plėtėsi geležies kalyklos Unguroje, Geldapėje, Žintuose; 1730 nauja kalykla įsteigta Kiautuose. Daugelyje miestų įsikūrė metalo apdirbimo dirbtuvės. XVII a. vykę ekonominiai pokyčiai lėmė tolygią amatų bei pramonės plėtrą krašte. Vis daugiau perdirbinėta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau – iš Rusijos imperijos) tranzitu vežtų žaliavų, plėtėsi medienos apdirbimas, kurtos lentpjūvės, visapusiškiau naudotos naudingosios iškasenos. XVIII a. atstatymo dešimtmečiais į kraštą atvykę kolonistai amatininkai bei krašto valdžia skatino pramonės įmonių kūrimąsi ir plėtrą. Skatintas ir toks egzotiškas verslas kaip šilko gamyba: 1742 prie Karaliaučiaus pasodinta šilkmedžių plantacija, 1791 krašte gauti 5 svarai šilko. Rūkalų fabrikuose iš tabako lapų rankomis sukti žinomi cigarai. XVIII a. pabaigoje Ežeriškiuose veikė stiklo fabrikas – anuomet reto pobūdžio įmonė. 1802 Rytprūsių vilnos apdirbimo įmonės pagamino produkcijos už 364 515 talerių, popieriaus malūnai – 46 000, tabako fabrikai – 29 000, odos apdirbimo įmonės – 400 593 (tarp jų už 139 555 talerius įmonės Lietuvos departamente). Tuomet minėtos linų verpyklos Gumbinėje bei Įsrutyje. XVIII–XIX a. įvairiais potvarkiais bei įstatymais (pvz., 1810 XI 2, 1845 I 17 ir 1869 VI 21) nustatytos verslui palankesnės amatininkų ir pramoninkų teisės skatino pramonės įmonių plėtrą. Baudžiavos panaikinimas (1807) ir kitos reformos paskatino lietuvininkų kaimiečius keltis į miestus, įsidarbinti pramonės įmonėse bei amatų dirbtuvėse. Plečiamos pramonės įmonės viliojo Mažosios Lietuvos jaunimą keisti gyvenimo būdą, išsikelti iš tradicinių kaimų sodybų į pramonės centrus – Karaliaučių, Elbingą, Tilžę, Įsrutį, Klaipėdą ir kitur. Krašto pramonės svarbiausias centras visą laiką buvo Karaliaučius, kur veikė daugiausia pramonės įmonių. Nuo XIX a. pradžios vis plačiau naudoti įvairūs mechanizmai. 1850 Rytprūsiuose veikė 149 garo mašinos; 1862 veikė 62 gariniai malūnai, 1875 – 90. Gausėjo amatininkų: 1849 Karaliaučiaus apygardoje jų būta 321, 1890 – 418; Gumbinės apygardoje – 233 ir 356 (kiekvienam 10 000 gyventojui apygardoje). Plėtėsi metalo apdirbimo ir mašinų gamybos pramonė, kūrėsi chemijos pramonė, klestėjo medžio apdirbimo pramonė. Vystantis pienininkystei, daugėjo didelių pieninių, sūrinių. 1860–1880 sparčiai augant krašto ūkiui didėjo amatininkų bei darbininkų atlyginimai. Pvz., apie 1880 Gumbinėje mokėta iki 9 markių per savaitę; Įsrutyje: staliams – iki 18, mūrininkams – iki 21; Tilžėje: kepėjui – iki 17, kubiliui – iki 15. XIX a. pabaigoje Karaliaučiuje už darbo dieną mokėta iki 3 markių, Įsrutyje ir Tilžėje – iki 2,80, Šilutėje – iki 1,50. Daugiau uždirbdavo kvalifikuoti darbininkai: mūrininkas – 4,30 markės, laikrodininkas – 3,50, knygrišys – 3,20.

Dideli ir augantys pramonės darbuotojų atlyginimai skatino lietuvininkų jaunimą trauktis iš senųjų kaimų. Prasigyvenę ir patirties įgiję apsukresni lietuvininkai bei jų palikuonys patys steigdavo pramonės įmones, neretai ir už Mažosios Lietuvos etninių ribų. Pvz., Paulaičio (Franz Paulat) lentpjūvė ir malūnas veikė Barštyne, Naujoko (Paul Naujack) tabako fabrikas – Osterodėje. Tilžėje po Pirmojo pasaulinio karo veikęs Lengvininko (Ed. Lengwenings) mašinų fabrikas gamino ir automobilių dalis; Kraupiške – Mečiulaičio (Mettschulat) malūnas, prie Darkiemio – Maurušaičio (Mauruschat) lentpjūvė, Gilijoje – Adomaičio (Oskar Adomeit) motorinis malūnas ir kopūstų raugykla, Labguvoje nuo 1838 – Skalvaičio (A. Skalweit) garinis malūnas, Mielaukiuose – Šneideraičio (Jul. Schneidereit) staklių gaminių įmonė, Papelkiuose – Radžiuvaičio (Radszuweit) krosnių fabrikas, Būdviečiuose – Alberto Puodžiaus (Podszus) baldų fabrikas. Fritzas Grišulis (Grischull; g. 1862 XII 23 Stalupėnuose) 1886 Gumbinėje įkūrė savo metalo dirbinių, įvairios aparatūros gamybos bei remonto įmonę, kur vėliau remontuodavo ir sunkvežimius. 1870 Rytprūsiuose veikė šios didelės įmonės: 19 grūdų malūnų – miltų fabrikų, 9 aliejaus spaudyklos, 29 lentpjūvės (jų produkcija vežta į Prancūziją, Angliją, Olandiją ir Belgiją), kaulų bei gipso malūnai (Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Tilžėje ir kiti), 4 stiklo fabrikai, tabako (uostomojo, rūkomojo ir cigarų) fabrikai, popieriaus fabrikai Tilžėje, Kiautuose ir Viešvilėje, odų fabrikas Karaliaučiuje, muilo fabrikai Tilžėje ir Karaliaučiuje, linų audykla Įsrutyje, vilnų audyklos Ylavoje bei Darkiemyje (nuo 1869), skudurų perdirbimo fabrikas Karaliaučiuje, 12 mašinų fabrikų Karaliaučiaus ir 9 Gumbinės apygardose, daug alaus daryklų ir kita. Išnaudojant vietinius išteklius XIX a. plėtota durpininkystė (pvz., 1872 Traksėdžiuose įsteigtas Ostpreußische Torfstreu-Fabrik… – Šilutės durpių fabrikas). Plėstos gintaro kasyklos (nuo 1862 ir Juodkrantėje; dar skaitykite Palvininkų gintaro kasykla ) 1882 Rytprūsiuose veikė 63 500 įmonių bei dirbtuvių, dirbo 113 000 darbuotojų, 1895 – 58 500 ir 126 000, 1907 – 50 000 ir 155 000, 1925 – 42 900 ir 193 000. Tad pramonė pamažu koncentruota – darbininkų nuolat daugėjo, smulkesnės įmonės nyko.

1895 Rytprūsiuose veikė 84 684 pramonės ir amatų įmonės, dirbo 178 080 darbuotojų (Karaliaučiaus apygardoje – 41 156 ir 95 495, Gumbinės – 24 354 ir 47 029). Iš jų 42 574 įmonėse dirbo po 1 žmogų, 27 402 – po 1–5, 3337 – po 6, tik 665 – daugiau kaip po 21. Pramonėje buvo užimta 18,6% krašto gyventojų. Iš pramonėje dirbusiųjų 39,99% buvo pavieniai meistrai, 61,57% – samdomi darbininkai. Daugiausia pramonės įmonių veikė Karaliaučiuje, Įsrutyje, Klaipėdoje, Tilžėje. 1895 Vėluvos apskrityje veikė 1633 pramonės įmonės, Pakalnės – 1509, Šilutės – 1402, Ragainės – 1682, Gumbinės – 1821. XX a. pradžioje pramonė toliau sparčiai plėtėsi. Vis daugiau kaimiečių pereidavo dirbti į pramonės įmones: 1882 žemės ūkyje dirbo 62,9% krašto gyventojų, pramonėje – 16,8%, 1895 – 57,2 ir 18,6%, 1907 – 51,4 ir 20,2%. 1895 Rytprūsių metalo apdirbimo pramonėje dirbo 14 286 žmonės, 1907 – 16 771; mašinų gamyboje – 6282 ir 8398: maisto pramonėje – 17 553 ir 21 324; statybų versle – 30 715 ir 42 931; aprangos pramonėje 36 054 ir 33 875. Tuometinis ūkio pakilimas skatino naujas statybas, senųjų pastatų remontus, statybinių medžiagų pramonės plėtrą, statybų verslo klestėjimą. 1907 krašto pramonėje dirbo 225 311 žmonių. 1882–1907 sparčiausiai augo statybų verslas (ten dirbančiųjų padaugėjo 161%), popieriaus pramonė (pastačius didelius celiuliozės fabrikus – net 554%), mašinų gamyba (115%), plytų ir kitų statybinių medžiagų pramonė (įsivyravus mūrinei statybai, sunaudojant daugiau betono – 103%), tekstilės pramonė (60%), medienos pramonė (56%), maisto pramonė (plečiantis žemės ūkio gamybai – 41%), aprangos pramonė (krašto žmonėms vis labiau perkant jau pasiūtus madingus drabužius ir batus – 21%). Tik 6% padaugėjo dirbančiųjų odų apdirbimo pramonėje. 1907 Rytprūsių pramonė (įskaitant karjerų bei statybų verslus) dirbo 20,4% visų darbingų gyventojų (žemės ūkyje – net 53,2%); tuomet Vokietijos imperijos pramonėje dirbo 42,8%, žemės ūkyje – tik 28,6%.

1907 Karaliaučiaus apygardoje gintaro gavyba užsiėmė 656 žmonės (ir 2128 pagalbininkai), Gumbinės apygardoje – 0; durpių kasimu – 210 (520) ir 125 (295); akmenų rinkimu ir apdorojimu – 284 (807) ir 118 (327); žvyro ir smėlio gavyba – 40 (96) ir 66 (100); kalkių, cemento, gipso ir kita gamyba – 177 (529) ir 82 (314); cemento dirbinių gamyba – 36 (118) ir 37 (121); gipso bei silikato dirbinių gamyba – 101 (280) ir 58 (189); plytų ir kita gamyba – 3199 (7556) ir 2162 (5307); puodų gamyba – 431 (1039) ir 283 (756); stiklo dirbinių gamyba – 14 (41) ir 3 (12); brangiųjų metalų apdirbimu – 88 (203) ir 34 (70); vario dirbinių gamyba – 57 (144) ir 23 (55); geležies liejyba ir emaliavimu – 596 (1889) ir 102 (289); skardininkyste – 733 (1708) ir 280 (670); kalvyste – 4711 (12 297) ir 2734 (6310); šaltkalvyste – 2935 (5316) ir 781 (1374); mašinų gamyba – 1718 (4405) ir 714 (1635); automobilių ir dviračių gamyba – 6 (9) ir 4 (4); ratų bei vežimų gamyba – 1840 (5251) ir 935 (2388); laivų statyba – 187 (551) ir 17 (60); laikrodininkyste – 326 (730) ir 196 (401); pianinų bei vargonų gamyba – 42 (115) ir 5 (27); elektrotechnikos dirbinių gamyba – 396 (1069) ir 158 (365); chemijos preparatų gamyba – 261 (586) ir 17 (31); dujų gamyba – 494 (1687) ir 132 (454); muilo ir žvakių gamyba – 111 (288) ir 88 (224); aliejaus gamyba – 12 (32) ir 8 (27); verpimu – 103 (205) ir 362 (584); audimu – 186 (267) ir 65 (86); kojinių mezgimu – 185 (215) ir 55 (68); siuvinėjimu bei nėrinių gamyba – 470 (195) ir 18 (21); dažymu – 214 (477) ir 46 (137); lynų gamyba – 196 (477) ir 106 (245); burių ir kita gamyba – 87 (154) ir 3 (8); popieriaus gamyba – 1390 (3296) ir 1042 (2543); knygrišyba ir kartono dirbinių gamyba – 363 (659) ir 149 (254); odų rauginimu – 134 (468) ir 160 (496); odos dirbinių gamyba – 1002 (2463) ir 524 (1262); tapetų gamyba – 396 (785) ir 104 (232); medienos paruošomis – 2335 (6952) ir 1814 (5495); medienos apdorojimu – 604 (1554) ir 219 (641); stalių dirbinių bei parketo gamyba – 4139 (10 349) ir 2263 (5496); statinių gamyba – 445 (1324) ir 207 (627); krepšių gamyba – 157 (353) ir 103 (242); tekinimu ir kamščių drožimu – 581 (1108) ir 97 (281); malimu – 1837 (4845) ir 1023 (2747); kepimu ir konditerija – 3276 (6340) ir 1263 (2493); cukraus gamyba – 121 (382) ir 2 (11); saldumynų gamyba – 66 (127) ir 5 (10); mėsos apdorojimu – 2750 (6495) ir 1672 (3999); sviesto, sūrių bei kondensuoto pieno gamyba – 760 (1480) ir 480 (807); vandens tiekimu – 133 (464) ir 26 (78); mineralinio vandens gamyba – 160 (388) ir 63 (160); alaus darymu – 1342 (4433) ir 635 (2252); spirito varymu, likerių ir panašių gėrimų gamyba – 299 (783) ir 138 (400); tabako gamyba – 974 (1267) ir 69 (121); pramoniniu siuvimu – 1994 (2241) ir 424 (489); drabužių siuvimu – 10 575 (18 211) ir 6173 (10 712); baltinių siuvimu – 298 (339) ir 23 (30); papuošalų gamyba – 976 (1094) ir 363 (426); kailių dirbiniais – 179 (507) ir 110 (253); batų siuvimu – 3897 (10 471) ir 2206 (5712); kirpimu bei panašiai – 976 (1782) ir 394 (734); skalbimu ir lyginimu – 1931 (2781) ir 524 (834); statybų verslu – 9281 (25 353) ir 4774 (11 788); mūro darbais – 5857 (16 244) ir 2899 (7945); dailidžių darbais – 2486 (7497) ir 1234 (3332); stiklininkyste – 263 (658) ir 97 (241); patalpų apdaila – 1846 (4031) ir 587 (1340); stogų dengimu – 261 (641) ir 94 (207); kelių grindimu ir asfaltavimu – 456 (1228) ir 154 (528); knygų spausdinimu – 1044 (1987) ir 430 (726); foto darbais – 138 (258) ir 65 (142); fabrikantų, fabrikų darbininkų, gizelių ir panašiai – 387 (954) ir 97 (338). Tarp labai įvairių bei specifinių verslų tuomet labiausiai klestėjo statybinių medžiagų gamyba bei statybų verslas, maisto pramonė, medienos apdirbimo pramonė, vietinė pramonė (drabužių, batų siuvimas ir kita). Pramonė buvo labiau plėtota Karaliaučiaus apygardoje (ypač pačiame mieste), ten telkėsi ir specifiniai verslai, aptarnavę uostą bei didmiesčio gyventojus. Nuošalesnėje Gumbinės apygardoje daugiau verstasi žemės ūkio produkcijos apdorojimu. Ir po Pirmojo pasaulinio karo Rytprūsiai liko nuošalesnis žemės ūkio kraštas su menkesne pramone. Pvz., 1925 krašto 10 000 gyv. teko po 190 pramonės įmonių bei dirbtuvių su 854 dirbančiaisiais, o visoje Vokietijoje (su jos industrializuotais regionais) – 297 ir 2035. Nors ir atsiliko nuo Vakarų Europos šalių, kraštas savo pramonės plėtros lygiu lenkė gretimas Vidurio ir Rytų Europos šalis. Į Lietuvą bei kitur buvo eksportuojamos Rytprūsiuose pagamintos įvairios mašinos, žemės ūkio padargai bei kita.

Lentelė. 1907–1920 veikusios svarbiausios pramonės įmonės (a) ir darbuotojų skaičius jose (b).

1925 aprangos ir kitais verslais Rytprūsiuose individualiai vertėsi 12 130 žmonių (siuvėjai, batsiuviai, kirpėjai ir kiti), metalo apdirbimu – 5924 (kalviai ir kiti), maisto produktų apdorojimu – 5692 (mėsininkai, kepėjai, malūnininkai), medienos apdirbimu – 4871 (staliai, račiai), statybos verslu – 3997 (mūrininkai, dailidės, dažytojai ir kiti), odų apdirbimu – 1316 (balniai ir kiti). Tokių pavienių meistrų iš viso būta 35 066. Su jų gizeliais – padėjėjais, samdytais darbininkais ir kitais, tose individualiose įmonėse iš viso dirbo 108 755 žmonės (net 53% iš visų užimtųjų pramonėje ir amatų srityje). Tad krašte vyravo smulkioji pramonės gamyba ir amatai. 1925 pramone ir amatais vertėsi: Labguvos apskrityje – 11,7% gyventojų, Pakalnės – 12,2%, Tilžės –Ragainės – 15%, Pilkalnio – 10,4%, Stalupėnų – 11,6%, Įsruties – 11,7%, Girdavos – 13,4%, Darkiemio – 10,4%, Unguros – 14,8%, Geldapės – 14,9%, Ylavos – 12,5%, Šventapilės – 14,2%, Fischhauseno – 22,6%, Karaliaučiaus – 16,9%, Vėluvos – 17,6%, Gumbinės – 19,3%, Karaliaučiaus mieste – 31,7%, Įsruties mieste – 30,9%, Tilžės mieste – 37,0%. Karaliaučiaus apygardoje tokių buvo 21,2%, o kaimiškesnėje Gumbinės apygardoje – 17%. 1925 Rytprūsių pramonės ir amatų srityje iš viso dirbo 204 914 žmonės, iš jų: durpynuose, karjeruose ir kitur – 2220, akmens ir kitoje pramonėje – 10 643 (iš jų plytinėse – 7811), metalo apdirbimo pramonėje – 13 356 (iš jų kalvėse – 6695), mašinų gamyboje – 15 608 (iš jų laivų statyklose – 2605), elektrotechnikos pramonėje – 4139, chemijos pramonėje – 1057, tekstilės pramonėje – 2436, popieriaus ir kitoje pramonėje – 9157 (iš jų spaustuvėse – 2814), odų pramonėje – 2972, medienos pramonėje – 27 161 (iš jų lentpjūvėse ir kitur – 8997), muzikos instrumentų pramonėje – 201, maisto pramonėje – 32 607 (iš jų mėsinėse – 8243, kepyklose ir konditerijoje – 7484, malūnuose – 4211, pieninėse ir sūrinėse – 3658, alaus ir salyklo daryklose – 2144), aprangos pramonėje – 31 904 (iš jų 6930 batų siuvyklose), statybos versle – 46 419, vandens, dujų bei elektros tiekimo pramonėje – 5031. Tad 1925 krašte vyravo statybų verslas (skatino per Pirmąjį pasaulinį karą sugriauto krašto atstatymo vajus) ir lengvosios pramonės šakos – ypač maisto, aprangos (siuvimo bei drabužių persiuvimo) pramonė, medienos apdirbimas. Panašiai būta ir Mažosios Lietuvos apskrityse, kur veikė mažiau sunkiosios pramonės įmonių (šios telkėsi Karaliaučiuje, Elbinge). Tuomet krašto pramonė didele dalimi liko vietinė, daugiau aptarnavo vietos gyventojus (į Vakarus buvo išvežama daugiausia mediena bei maisto produktų perteklius). Siekta krašto pramonę toliau plėtoti, padidinti jos reikšmę. Ant Alnos upės (prie Friedlando ir Aukštuolyčių) pastatytos 2 didelės elektros jėgainės tiekė energiją daugeliui pramonės įmonių, skatino krašto ūkio plėtrą. Savaip gyvavo Klaipėdos kraštas (dar skaitykite Klaipėdos krašto pramonė).

1936 Rytprūsių pramonės įmonių (kuriose dirbo daugiau kaip 5 darbininkai) buvo 3451; jose dirbo 87 250 žmonės. Krašte vyravo nedidelės amatininkų įmonės: 1938 jų buvo 38 525 ir 22 000 mokinių. Daugiausia pramonės darbininkų būta metalo apdirbimo, maisto pramonės, medienos apdirbimo, statybinių medžiagų įmonėse. Vokietijoje Rytprūsiai išsiskyrė amatų bei smulkiosios pramonės plėtra; tik popieriaus, odų, metalo pramonėje vyravo vidutinės ir didelės įmonės. Išplėtota celiuliozės pramonė 76% produkcijos gamino iš importuotos (iš Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Suomijos) žaliavos, iš viso kasmet patiekdavo 291 900 t celiuliozės. Semboje veikė vienintelė pasaulyje gintaro gavybos įmonė. Nacių valdymo metais skubiai plėsta karinė pramonė, pertvarkyta buvusi civilinė pramonė. Antrojo pasaulinio karo metais darbams pramonės įmonėse pasitelkti okupuotų kraštų gyventojai, karo belaisviai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kai kurios pramonės įmonės buvo iš dalies evakuotos, likusios niokotos ir griautos. Kai kuriuos buvusius pramonės pastatus bei išlikusius įrenginius po 1944 krašto sovietų valdžia panaudojo saviems reikalams. Dauguma mažųjų įmonėlių (nebelikus senųjų meistrų, pasikeitus politinėms nuostatoms) buvo likviduotos, skatinant stambesnės militarizuotos pramonės kūrimą. Krašte pradėta siurbti naftą (dar skaitykite Nidos naftos telkinys).

L: Marcinowski F. Ostpreußens Beruf für die Industrie. Könisgsberg, 1872; Pape R. Geschichtliche und wirtschaftliche Entwicklung des Gewerbes in Altpreußen unter dem Ritterorden und der Herrschaft der Hohenzollern bis zur Gegenwart. Gumbinnen, 1913; Grundlagen des Wirtschaftsleben von Ostpreußen. III T. Jena. 1916; Scheu E Des Reiches wirtschaftsliche Einheit. Berlin, 1926; Festschrift zur 200-Jahrfeier der Fleischerinnung Gumbinnen. Gumbinnen, 1928; Batocki v., Schack G. Bevölkerung und Wirtschaft in Ostpreusssen. Jena, 1929; Richter F. Beiträge zur Industrie- und Handwerksgeschichte Ostpreussens 1919–1939. Stuttgart, 1988; Das Kraftfahrzeug-Reparaturunternehmen Max Grischull // Gumbinner Heimatbrief. Nr. 81, 1992, S. 7–11; Metschulat K.–D. Werde und Untergang „Breitensteiner Mühlenwerke…“// Land an der Memel, Nr. 77, 2005, S. 104–107.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Tilžės pramonės įmonių Nemuno pakrantėje panorama, 1850 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Karaliaučiaus pramonės rajonas ant Priegliaus kranto, 1912 / Iš MLEA

Iliustracija: Steinfurto vagonų gamybos įmonė Karaliaučiuje, 1890 / Iš MLEA

Iliustracija: Medinių vamzdžių gamyba, XVII a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Gintaro gavyba žemkase, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Palvininkų gintaro gamyklos plovykla, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Palvininkų gintaro gamykla. Žaliavos rūšiavimo patalpoje, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Palvininkų gintaro gamykla. Gintaro apdorojimas, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Įsruties miesto malūnas, 1995

Iliustracija: Unguros garinė lentpjūvė, 1991

Iliustracija: Vėjinis malūnas Rytprūsiuose, XIX a. / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Pipirų fabrikėlis Rytprūsiuose, Semba, XIX a. / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Lokomotyvų statyba Rytprūsiuose, XIX a. / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Paklydimų spirito gamykla, Gumbinės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Starkenbergo kalvė, Vėluvos apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Mockių pieno nugriebimo punktas, Šilutės apskritis, 2004

Karaliaučiuje pirmasis popieriaus malūnas įkurtas 1524 Christopho Gattenhoferio, kai Hansas Weinreichas įkūrė spaustuvę. 1606 pastatytas pirmasis vėjo malūnas. Plėtėsi laivų statyba. 1639 gauta licencija muilo fabrikui ir aliejaus spaudyklai. 1650 pastatyta stiklo dirbtuvė Sakaimyje su 3 krosnimis Venecijos stiklui. 1688 Jeanas de Nunas mieste pirmasis įkūrė skrybėlių fabriką. 1722 įkurtas odos apdirbimo fabrikas, audykla ir audinių dažykla. 1725 Th. Boltzas įkūrė lino audinių gamyklą, kurioje dirbo 96 audėjai, 250 pagalbinių darbininkų, 763 verpėjų; jų dirbiniai eksportuoti į Hamburgą, Amsterdamą, Lisaboną. 1776 mieste veikė fajanso fabrikas; 1786 – 39 fabrikai ir manufaktūros, 7 tabako fabrikai, kuriuose dirbo 6000 žmonių. 1821 pastatytas pirmasis garo malūnas. 1828 įkurta liejyklų sąjunga. 1829 Georgas C. Bittrichas pastatė cukraus rafinavimo gamyklą. Steinfurtas Weidendammo fabrike gamino geležinkelio vagonus. 1895 Emilis Teppichas pastatė celiuliozės fabriką, kuriame dirbo 2700 darbininkai. Nuo 1922 veikė didelė geležies liejykla Odinwerk. 1926 įkurta Staatliche Bernstein-Manufaktur GmbH [Valstybinė gintaro manufaktūra], suvienijo daugybę gintaro dirbinių meistrų (joje dirbo 1500 žmonių), eksportavo rankų darbo puošmenas. Joje bendradarbiavo žymūs menininkai; įmonės firminės krautuvės veikė Niujorke, Paryžiuje, Romoje, Kopenhagoje, Vienoje, Berlyne. Tilžė garsėjo apdirbimo ir celiuliozės pramone, baldų, tabako, statinių, metalo apdirbimo ir mašinų gamybos fabrikais, sūrinėmis, malūnais, plytinėmis (ir silikatinių plytų gamyba), alaus daryklomis, muilo ir mielių gamyba. Gumbinėje nuo 1860 veikė Die Vereinigte Maschinenfabrik Akt.-Ges., Gumbinnen [Jungtinis mašinų fabrikas, AB], ji gamino įvairias žemės ūkio mašinas bei įrankius, vėliau ir savo konstrukcijos automobilius. Ten veikė Prangmühlen Aktiengesellschaft, Gumbinnen [Prango malūnai]. Įsrutyje nuo 1861 veikė svarbi linų audykla; išsiskyrė silikatinių plytų, chemijos, verpalų gamyklos. Pramonė plėtota ir Klaipėdoje (dar Klaipėdos ūkis). Darkiemyje veikė mašinų fabrikas bei geležies liejykla, elektrinė, malūnai, aliejaus spaudykla. Ylavoje kubilius Taulienas turėjo Rytprūsiuose didžiausią statinaičių fabriką (kasdien pagamindavo po 800 kubilėlių sviestui). Ten veikė garinis malūnas, lentpjūvė. Šventapilėje 1869 kalvis Rudolfas Wermkė įkūrė plūgų kalvę; 1888–93 pastatyti namai darbininkams, geležies liejykla, garažai ir kita. Gaminti žemės ūkio padargai buvo žinomi Rytprūsiuose. Prekės žymėtos ženklu OMH [Ostdeutsche Maschinenfabrik Hessmer], buvo garsios ir paklausios krašte, Rusijoje, Italijoje, Pietų Afrikoje ir kitur (dar skaitykite Ostdeutsche Maschinenfabrik).

MLEA

Iliustracija: Tilžės pramoninio geležinkelio atšaka Nemuno krantinėje, iki 1944 / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Karaliaučiaus mašinų fabrike lietas inžinerinių trasų liuko dangtis Rūsiuose, 2002

Iliustracija: Karaliaučiaus mašinų fabrike lietas inžinerinių trasų liuko dangtis Gumbinėje, 1994 / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdos „Syriaus“ gamyklos reklama / Iš „Mažosios Lietuvos kalendorius 1939 metams“

Iliustracija: Klaipėdos dujų įmonė, 1936 / Iš Vytauto Gocento rinkinio

Iliustracija: Linų svarstyklės Danės krantinėje, 1856 / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Klaipėdos miesto dujų vamzdžių tinklo planas, 1936 / Iš leidinio „Klaipėdos dujų įmonei 75 metai“ (Iš Vytauto Gocento rinkinio)