durpininkystė

durpininkỹstė, durpynų verslas. Tankiai apgyvendintoje Mažojoje Lietuvoje, kur brangią medieną saugojo Prūsijos valdžia, nuo seno kurui naudotos durpės (velėnos, kerpės). Laukininkai paprastai durpininkyste užsiimdavo „durdami velėnas“ – savo kaimų žemapelkėse (drėgnose įdubose) iškasdami kastuvais plytos didumo gabalus. Šlapesnėse vietose iškastas durpes dar tekdavo įvairiais būdais džiovinti ir maišyti. Didesniuose plotuose XIX a. laukininkai durpynus akėdavo, surinkdami durpių trupinius. Iki Antrojo pasaulinio karo naudota ir speciali technika. XIX–XX a. dažname kaime fiksuoti įvairaus dydžio durpynai, naudoti savoms reikmėms. XIX a. pabaigoje Vokietijos ir kitų šalių verslininkai susidomėjo Nemuno deltos pelkynais – didžiausiais Baltijos pakrantėse. Tada įsteigti pramoniniai durpynai Aukštumaloje ir kitur, ruošė aukštapelkių durpes gyvuliams kreikti. Buvo pastatyti durpių kraiko fabrikai Agiloje 1 ir Traksėdžiuose. Iš ten parengtų durpių ryšuliai buvo gabenami į tolimesnes vietoves (pvz., geležinkeliu iš Traksėdžių). Sausinamų durpynų pakraščiuose buvo kuriamos naujos kolonijos, vadinamieji pelkininkų kaimai.

Erikas Purvinas

Martynas Purvinas

Iliustracija: Durpininko arklio „klumpės“ / Iš Klaipėdos kalvystės muziejaus

Iliustracija: Durpių ruošimas pamario pelkyne, iki 1944 / Iš Emilio Guttzeito knygos „Ostpreußen in 1440 Bildern“, 1972

Iliustracija: Buvęs durpių kraiko fabriko uostas Agiloje (1), 1995

Iliustracija: Kurui ruošiamos durpės Bismarko pelkininkų kolonijoje, vėliau Žalgirių kaime, Šilutės apskrityje, apie 1935 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)