kepyklos

kepỹklos, įstaigos ir pastatai duonos gaminiams ruošti. Senovėje duona buvo kepama kiekvienoje sodyboje. Kryžiuočių pilyse, augančiuose miestuose kūrėsi didesnės kepyklos, kur dirbo įgudę kepėjai, kepdavę duoną daugeliui žmonių. 1710 didysis maras paveikė ir amatus. Pirmiausia dėl maro nukentėjo kepyklos ir malūnai, nes čia ypač veisdavosi užkrėstos žiurkės. Todėl žmonės masiškai ėmė keptis duoną namie. Kepyklos atsigavo po maro, kai Prūsijos kariuomenė Mažojoje Lietuvoje įsirengė maisto sandėlius. Kepyklos priklausė gildijoms kaip ir kiti amatai. Kepyklos ypač plito bažnytkaimiuose ir miestuose krašte įsigalint miestiškam gyvenimo būdui. Varginantis tešlos minkymas, duonos kepimas namie ilgiau išliko lietuvininkų kaimuose. Kitur duona ir kita vis dažniau pirkti. Prie miestų kepyklų kūrėsi duonos krautuvės, didėjo duonos gaminių asortimentas. Kepėjo amatas – vienas labiausiai paplitusių krašte, daug kur minimos kepyklos bei kepinių parduotuvės prie jų. Tarpukariu nedideliame Nordenburge (Girdavos aps.) veikė net 7 kepyklos, prie 2 iš jų dar buvo konditerija su kavine. Kepyklos kūrėsi ir bažnytkaimiuose, dideliuose kaimuose. Pvz., 1912 Kaimėje su 466 gyventojais buvo sava kepykla, Gertlaukiuose (956 gyventojai) buvo Emilio Butkaus kepykla, Gilijoje (1666 gyventojai) – net 2 kepyklos. Sava kepykla veikė Bajoruose (300 gyventojų), Doviluose (280 gyventojų) buvo Jokužaičio kepykla, Lankupiuose (478 gyventojai) – R. Wieberneito kepykla. Kepyklos tada veikė Juciuose (320 gyventojų), Minijoje (400 gyventojų) ir kitur. Kintuose (700 gyventojų) tada veikė 2 kepyklos, o Gaideliuose (895 gyventojai) – Christiano Trumpos kepykla. Jų dydis bei įranga labai skyrėsi. Kai kur kepyklos veikė gyvenamųjų namų priestatuose, kitur – atskiruose mūriniuose pastatėliuose. Dažnai duonos ir jos gaminių kepimas bei pardavimas buvo šeimos verslas. Pirktinių kepinių, įvairių vietinių skanumynų paplitimas (atėjusi iš Vakarų Europos tradicija) – būdingas Mažosios Lietuvos bruožas. Kepyklų gausa XX a. pradžioje skatino ir namų šeimininkių išradingumą (pasiturinčiose šeimose imta dažniau kepti įvairius pyragus bei kita). Sovietmečiu privačios senosios kepyklos suniokotos, prarastos įvairios duonos ir pyrago gaminių ruošimo tradicijos.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Duonos kepimas, XX a. pradžia / Iš MLEA