gildijos

gldijos (vok. Zünfte, Gilde), amatininkų cechai viduramžių Vakarų Europoje. Tai tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų ar pirklių susivienijimas, gynęs savo narių ekonomines ir politines teises. Prūsijoje gildijos atsirado XIV a. į Kryžiuočių ordino valstybę atsikrausčius vokiečių amatininkams. Kolonistai perdavė gildijų konstituciją kaip jau parengtą įstatymą, kuris buvo priimtas ir patvirtintas. Šis potvarkis tvarkė visų gildijos narių gyvenimą, kas jo nesilaikė, buvo griežtai baudžiamas. Gildija buvo ir dorovinė religinė sąjunga, organizavo narių savitarpio pagalbą, bendras šventes. Gildija turėjo savo šventąjį globėją, o bažnyčioje – atskirą altorių. Amatininkai išsirinkdavo vyresniuosius (seniūnus), kuriuos patvirtindavo ir prisaikdindavo miesto vyresnybė. Namudininkai, kurie nepriklausė gildijoms, buvo vadinami niekdariais. Seniūnai privalėjo „padaryti galą jų niekšybėms“. Cechus sudarė meistrai, pameistriai ir mokiniai. Pilnateisiai nariai buvo tik meistrai – smulkūs gamintojai, turintys savo dirbtuvę ir įrankius.

L: Hermanowski G. Ostpreussen. Lexikon. Augsburg, 1996; LE.

Laimutė Vasiliauskaitė