liejyklos

liejỹklos. XVI a. minima Geldapė, kurioje gaminti dirbiniai ir iš ketaus liejinių. 1855 Klaipėdoje greta populiarių medžio ir laivų statybos meistrų buvo apie 50 kalvių (spynininkų, vinių, peilių ir kitų daiktų kalėjų). Atsirado žemės ūkio reikmenų, arklių sukamų rozverkių (maniežų) ir kitų dirbėjų. Dažnai žemės ūkio mašinų gamintojai turėjo savo liejyklas. Kartais panašios gamyklos jungtos su urmo prekybos sandėliais. XX a. pradžioje Klaipėdos bendrovė Dannockeris & Со turėjo žemės ūkio mašinų fabriką ir metalų liejyklą, o L. Budrickis – panašią gamyklą ir didelį prekybos logerį. 1887–1921 duomenimis, G. A. Krolliui priklausė mašinų budavonės ir motorų fabrikas, kuriame buvo geležies ir metalų liejinyčia. Panašias gamyklas turėjo H. Lanzas, Th. Wacke. G. Wermbterio statybinių spynų ir įvairių tvorų dirbtuvė vertėsi kapinių įrangos lietinių dirbinių prekyba. Tuo vertėsi t. p. Pickeringas, E. Ongley ir kiti klaipėdiškiai meistrai. Carlas Hobinderis Klaipėdoje (Vandens g. 11) turėjo vario liejyklą ir kita. Liejyklos supirkdavo naudotą ketaus žaliavą naujiems lydiniams gaminti. XX a. pradžioje panašių dirbtuvių ir įvairių liejyklų atsirado Priekulėje, Šilutėje ir kitose Klaipėdos krašto apskrityse. Po Pirmojo pasaulinio karo liejykla buvo beveik kiekviename krašto dvare ir didesniame kaime. Liejybos meistrų būta Rusnėje, Laukiškiuose, Saugose ir kitur.

Antanas Stravinskas