miestų teisės

teisės normų kompleksai, reguliuojantys miestiečių prekinius piniginius ir kitus reikalus.

miẽstų téisės, teisės normų kompleksai, reguliuojantys miestiečių prekinius piniginius ir kitus reikalus (santykius su valdovu, miestų savivaldą, teisėtvarką ir kita.). Ankstyvaisiais viduramžiais Prūsoje veikė Kulmo teisė, Lübecko teisė ir Magdeburgo teisė, išskyrusios miestiečius iš kitų gyventojų sluoksnių. Vėliau vystantis valstybinei teisinei sistemai miestų teisės pobūdis kito, ji sieta su viso krašto teise. XVIII a. prireikus išlaikyti kariuomenę ir siekiant pagerinti vidaus prekybą, karalius Friedrichas Wilhelmas I suteikė miestų teisę daugeliui miestelių ir kaimų, tarp jų Mažojoje Lietuvoje: Ragainei, Stalupėnams, Tepliavai 1722 bei kitiems. Juridiniai ginčai vėliau iškilo dėl Kaukėnų ir Verdainės miestų teisės gavimo 1726, nes dokumentų originalai neišliko (nors anuomet ten vykdytos teisminės reformos). Miestų teisė padėjo steigtis manufaktūroms, ypač gaminusioms tekstilę, kurios nuolat reikėjo kariuomenei. Naujų miestų teisių suteikimas skatino miestų plėtrą. Miestų teisę gavo šios Mažosios Lietuvos ir Tvankstos gyvenvietės (chronologine tvarka): Klaipėda (apie 1257), Karaliaučius (1258), Fischhausenas (1298), Šventapilė (1301), Friedlandas (1312), Kreuzburgas (1315), Vėluva (1339), Žintai (1352), Girdava (1398), Dumnava (1400), Alna (1400), Nordenburgas (1405), Tilžė (1552), Geldapė (1570), Ungura (1572), Įsrutis (1583), Labguva (1642), Ragainė (1722), Stalupėnai (1722), Tepliava (1722), Darkiemis (1724), Pilkalnis (1724), Širvinta (1725), Piliava (1725), Gumbinė (1725), Eitkūnai (1922).

L: Marzian H. G. Ostpreussen. Seine Bedeutung für Deutschland und Europa. Leer, 1969; MLFA; Schumacher B. Aus der Geschichte Ostpreußens. Leer, 1953.