knyga (istorija)
knygà (istorija). Mažosios Lietuvos lietuviška knyga laikomas neperiodinis spaudinys, skirtas vietos gyventojų poreikiams. Jos požymiai: adresatas, spausdinimo vieta, turinys, ideologinis kryptingumas (ypač ryškus protestantų kūriniuose), autorius, raidynas (gotiškasis). Šio krašto knyga laikomi ir už jo ribų išėję leidiniai, tačiau pagal kitus požymius susiję su Mažąja Lietuva. Prie knygos priskiriami ir tekstiniai lakšto formos (atsišaukimai, skelbimai, programos, kvietimai, bet ne blankai) bei kartografijos spaudiniai. Mažosios Lietuvos knygos istorija prasidėjo pirmosios lietuvių knygos pasirodymu šiame krašte (1547), baigėsi 1941. Knygų tematika buvo įvairi: religija, amatai ir pramonė, ekonomika, filosofija, gamtos mokslai, grožinė literatūra, tautosaka, istoroja, kalbotyra, karyba, kultūra ir švietimas, menas, politika, spauda, medicina, valstybė ir teisė, žemės ūkis ir žvejyba, burtai ir sapnininkai, kita. Ankstyvosios Mažosios Lietuvos knygos buvo beveik vien religinio turinio – giesmynai, katekizmai, maldaknygės, postilės. Tą nulėmė jų paskirtis (skleisti Reformacijos idėjas ir įtvirtinti protestantizmą kaip valstybinę konfesiją), skaitytojai (dvasininkai, precentoriai, nes dauguma gyventojų buvo neraštingi) bei tuometinė krašto kultūra. Nuo Martyno Mažvydo knygos „Catechismvsa prasty szadei, mākslas skaitima raschta yr giesmes...“ 1547 prasidėjo spausdintos knygos istorija. Pagrindinė tikybos knyga Biblija Mažojoje Lietuvoje pradėta versti į lietuvių kalbą Abraomo Kulviečio ir Stanislovo Rapolionio dar iki 1545, bet dėl vertėjų mirties liko neišleista. Nebuvo išspausdinta ir 1590 baigta versti Bretkūno Biblija. Biblijos dalis – Evangelijos išleista 1579, visa Biblija pirmą kartą lietuvių kalba pasirodė 1735. Ji praturtino visą lietuvių literatūrą, paplito tarp visų gyventojų sluoksnių, kėlė jų dvasinę kultūrą. Religinė knyga skatino raštijos plėtrą, sudarė pagrindą formuotis lietuvių bendrinei kalbai, gyventojų raštingumo prielaidas (apie 200 metų, kol stigo pedagoginės literatūros, lietuvininkai iš jų mokėsi rašto). Religinio turinio knygose paskelbti pirmieji elementoriai, gaidos, tautosakos faktai. Grožinės literatūros ištakos sutampa su pirmosios lietuviškos knygos pasirodymu. M. Mažvydo Catechismvsa prasty szadei... išspausdinta eiliuota prakalba į skaitytoją. To meto giesmės, religinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą, Gumbinės kunigo Michaelio Mörlino darbai, Johanno Schultzo Ezopo pasakėčių vertimai, Adomo Friedricho Šimelpenigio proginiai eilėraščiai – tai grožinės literatūros užuomazgos. Daugiau jos leista XIX a. 1818 pasirodė pirmasis klasikinis lietuvių grožinės literatūros kūrinys – Kristijono Donelaičio poema „Metai“, sukurta Kristijono Gotlybo Milkaus istorinė poema Pilkainis (apie 1822–1823). XIX a. originalios literatūros didžiąją dalį sudarė poezija. Dramaturgijos žanrą plėtojo Vydūnas ir kiti. Į lietuvių kalbą išversta pasaulio literatūros klasikų kūrinių. Ekonomikos leidinių pradžia – 1589 kunigaikščio įsakas dėl prekybos sureguliavimo. Mokesčių sistemą reguliuojantis pagrindinis dokumentas – Įstatimas už mezliavininkus Prūsų karalystėje (1712). Muitinių darbui sustiprinti išleistas Apsakimas... (1794). Prekybos tematikos leidiniai skirti apsaugoti rinką nuo svetimšalių, įvairūs įsakai, reguliuojantys prekių asortimentą, nustatantys prekių tikrinimo tvarką. Intensyviai leista spauda socialinės rūpybos klausimais – žinios dėl turto ir gyvybės draudimo, įsakai ir potvarkiai dėl elgetų kasų bei elgetynų steigimo. Žinoma Friedricho Wilhelmo II potvarkis dėl Tepliavos elgetyno steigimo (1793), jo nuostatai, įsakai, ataskaitos. Amatai ir praktinė veikla reguliuoti valdžios apsakymais, gromatomis, įsakais, nuostatais, padavadijimais, paliepimais, potvarkiais, skelbimais ir kitkuo. Plačiai paplito ugniagesybos vadovėlis Ugnies knygelės... (1801–1802). Kalbotyros knygos atsirado XVII a. Mažosios Lietuvos pirmoji filologijos knyga – Danieliaus Kleino Lietuvių kalbos gramatika (1653), kurioje bandyta nustatyti rašybos, fonetikos, morfologijos ir sintaksės normas. Kai kurie tada pastebėti kalbos dėsniai tapo lietuvių filologijos pagrindu ir pripažįstami iki šiol. Vėliau minėtinos Kristupo Sapūno, Povilo Frydricho Ruigio Anfangsgründe einer littauischen Grammatik... [Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys] 1747, Gotfrydo Ostermejerio Neue littauische Grammatik...[Nauja lietuvių kalbos gramatika], 1791, Kristijono Gotlybo Milkaus Anfangs-Gründe einer littauischen Sprach-Lehre... [Lietuvių kalbos mokslo pradmenys], 1800. Lietuvių–vokiečių kalbų žodynus pirmieji parengė (1651–1653) D. Kleinas, Friedrichas Pretorijus (1672–1675) ir Jokūbas Brodowskis (apie 1740–1744), tačiau jie ir kiti liko neišspausdinti. Friedricho Wilhelmo Haacko Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm... [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas] išleistas 1730. Kiti reikšmingi žodynai: Pilypo Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon... [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas], 1747, Kr. G. Milkaus Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Wörter-Buch... [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas], 1800. XIX a.–XX a. pradžioje kalbotyros literatūros reikšmė nepaprastai išaugo. Lietuvių kalba tapo tarptautinių tyrinėjimų objektu. Pasirodė kalbos istorijos, akcentologijos, gramatikos, dialektologijos, leksikografijos veikalų. Nepaprastai svarbi vieta lietuvių kultūroje teko kalendoriams, geriausiai parengtiems ir masiškiems leidiniams. Jie atliko visuotinės enciklopedijos, praktinio vadovo bei literatūros žurnalo vaidmenį. Aktuali Mažojoje Lietuvoje buvo karybos literatūra, XVIII a. pradžioje prasidėjusi nuo statutų. Tai Tvarkos surašas... (1705) ir Viešpačio Prūsų karaliaus maloningai ir naujei patvirtinti karo sąnarei... (apie 1751), Karo įstatimai (1797), Trumpas suglaudimas iš karališko paliepimo apie kantungę (1800). Nuo 1738 kas keleri metai leisti įsakai dėl dezertyrų gaudymo ir jų amnestijų, žinomi Apsakimų, Malonės gromatų ir kitokiais pavadinimais. Medicinos tematika tapo svarbi 1738 iškilus maro grėsmei bei siaučiant kitoms užkrečiamosioms ligoms. Vyriausybė pradėjo leisti įvairius apsakymus, instrukcijas, pagraudenimus, potvarkius, kaip išvengti ligų ir kaip elgtis susirgus. Pirmuoju reanimacijos vadovu ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir regione laikomas Usakimas dėl greito gelbėjimo umai negyvais pastojusių... (1175), kuriame mokyta teikti pirmąją medicininę pagalbą nukentėjusiesiems. XIX a. pabaigoje pradėti leisti universalūs namų gydymosi patarėjai. Pirmoji originali tokia knyga – Makso Vėlaičio Naminis liekorius lietuviškųjų gyventojų (1894). Gausi knygų grupė buvo XVIII a. valdžios įsakai dėl žemės bei miškų ūkio. Išliko baudžiauninko ūkio paveldėjimo užpildyta forma Priimimo gromata už baudžiauninką... (1778–91), gyventojų prievoles nusakanti Atnaujinta ir padrutinta gromata dėl išgaišinimo žvirblių ir varnų (1744), Girių įstatymas per Rytų Prūsų ir Lietuvos žemę, pirmasis bitininkystės vadovas Naudingos bičių knygelės... (1801), arklininkystės vadovas Trumpas pamokinimas apie auginimą bei pagerinimą arklių (1849) ir kita. Mažoji Lietuva davė pradžią lietuvių pedagoginei literatūrai. Pirmasis žinomas leidinys – tėvų pedagoginiam švietimui skirtas K. Hasselbergo Pamokinimas apie užauginimą vaikų (1782). Mažosios Lietuvos pradžios mokyklų mokytojai XVIII a. pabaigoje naudojosi Pamokslu šuilmistrams (1792). Teisės knygos buvo gana siauros tematikos ir grynai praktinės paskirties. Iš ankstyvųjų leidinių bene svarbiausias ↑ Friedricho Wilhelmo III 1807 X 9 įsakas dėl baudžiavos panaikinimo – Paliepimas kaipo lauko žmonės savo lauką lengvajaus apturėti ir tą valnai vartoti gal, taipojau apie jų kaip valnų žmonių pasilaikimą prieš kits kitą. Nuo 1851 beveik reguliariai leistas Baudžiamasis kodeksas. Konstitucija lietuvių kalba išspausdinta tik 1863. Lietuvių visuomenei skaudžiai atsiliepė Šuilės zokanų knygų (1878) išleidimas, kur paskelbti nurodymai pašalinti lietuvių kalbą iš pradžios mokyklų. 1817 pasirodė pirmoji krašto istorijos knyga – iš vokiečių kalbos išverstas vadovėlis kaimo mokykloms Vyriausieji nusidavimai Prūsų karalystės (vertintas ir Didžiojoje Lietuvoje). Kiti to meto istorijos leidiniai (Prūsijos ir Vokietijos karų istorijos bei kiti) atspindėjo centralizuojamos valstybės ideologiją. Pirmoji pasaulinės istorijos lietuvių kalba knyga – Piktupėnų kunigo Christopho Danieliaus Hassensteino 1814 išleisti karų su Napoleonu istorijos Nusidavimai švento kariavimo... Tačiau išsami Mažosios Lietuvos istorija liko neparašyta. Tai bandė daryti savo darbuose Martynas Jankus, Kristupas Jurkšaitis, Nikodemas Jaunius. Po Pirmojo pasaulinio karo istorijos mokslo ir mokymo knygų daugiau išleido Ansas Bruožis, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Jonas Užpurvis, Jonas Vanagaitis ir kiti. XIX a. viduryje atsirado politinės literatūros leidinių: atsišaukimų, deklaracijų, proklamacijų, politinių organizacijų įstatų ir programų. Pirmoji visuomeninė politinė knyga – Nauji įstatymų davadai mūsų prūsiškos tėviškės... (1848). Būdingas to meto reiškinys – tautinės savimonės žadinimas pasireiškė Georgo Sauerweino eilėraščiai. Pačių lietuvininkų visuomeninės politinės literatūros pasirodymas sietinas su Martyno Jankaus publicistiniais leidiniais, J. Vanagaičio socialdemokratinės orientacijos knygelėmis. Lietuvių tautosakos publikacijoms palankios sąlygos buvo XIX a. vidurys. Plačiausiai išgarsėjo Martyno Liudviko Rėzos rinkinys Dainos, oder Litthauische Volkslieder [Dainos, arba lietuvių liaudies dainos], 1825, verstos į kitų tautų kalbas ir recenzuotos žymiausių Europos rašytojų. Veikiama L.Rėzos formavosi Karaliaučiaus lietuvių tautosakos tyrimo akademinė mokykla, išugdžiusi daug sekėjų. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje išėjo pirmieji spausdinti lietuviškų knygų prekybos ir bibliotekų katalogai; pradėti tyrinėti spaudos raidos dėsningumai, lietuvių bibliografija. Meno literatūros nebuvo daug. Daugiau išėjo muzikos, mažiau – vaizduojamojo meno ir ikonografijos spaudinių. Unikalus reiškinys – Mažosios Lietuvos filosofijos knyga. Ji radosi staiga ir turėjo didelį poveikį lietuvių visuomeninei minčiai. Vienintelis jos kūrėjas buvo Vydūnas. Jo filosofinės knygos pasirodė 1907–1941. Po Antrojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos knygų leidybą siekė atgaivinti išeivijos atstovai Vokietijoje, JAV, Kanadoje. Didelį darbą atlieka Mažosios Lietuvos fondas, skelbiantis lietuvininkų autorių darbus, atsiminimus, visuomenės veikėjų palikimą, veikalus apie kraštą.
Dar skaitykite: knygų leidyba, knygų prekyba.
L: Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996.
Iliustracija: Mažajai Lietuvai būdingas knygos (Šv. Rašto) formos antkapinis paminklas su lietuvišku įrašu, 2001