maldaknygės

maldãknygės Mažojoje Lietuvoje naudotos bažnyčiose, namuose ir surinkimuose. Jos daugiausia verstos iš vokiečių kalbos. Manyta, kad lietuvišką maldaknygę rengė Baltramiejus Vilentas. 1574 išėjo nedidelė Martyno Mažvydo versta maldaknygė Parafrasis permanitina poteraus malda <... > su kunigo kreipimusi ir 5 maldomis. Šių leidinių neišliko (apie juos liudija tik įrašas Prūsijos kunigaikščio iždo finansinėje apskaitoje). Tačiau Parafrasis <...> perspausdintas Jono Bretkūno redaguotame rinkinyje Giesmės duchaunos, Kancionalas ir Kolektas, Alba Paspalitas Maldas<...> (1589). Jame įvairios maldos, kalbamos per mišias, apeigas, šventes, maldos su gaidomis ir giesmės. Rinkinys platintas kaip privalomas leidinys. Naujas maldaknygių leidimo etapas prasidėjo 1666, kai Danielius Kleinas parengė rinkinį Naujos, labai privalingos ir dūšioms naudingos maldų knygelės <...>, išspausdino kartu su giesmynu. Rinkinio maldos skirtos įvairiems gyvenimo atvejams. Ši maldaknygė leista iki 1936 (iš viso 66 kartus). Per tą laiką keista jos apimtis, tobulinta kalba. Ją redagavo Johannas Behrendtas, Adomas Frydrichas Šimelpenigis jaunesnysis, Kristijonas Gotlybas Milkus, Frydrichas Kuršaitis ir kiti žymūs raštijos darbuotojai. XIX a. pradžioje tarp surinkimininkų labai išpopuliarėjo iš vokiečių kalbos (Paradiesgärtlein, 1612) į lietuvių kalbą išversta (1807) Johanno Arndto maldaknygė Rojaus darželis (22 leidimai). Knygoje apie 150 maldų, skirtų religinės moralės puoselėtojams, kenčiantiesiems nuo karų, stichinių nelaimių, našlėms, pasileidėliams ir kitiems. 1861 ji papildyta jaunimui skirtomis Naujai perveizdėtomis ir padaugintomis poterių knygelėmis. Abi šios maldaknygės dažniausiai įrištos į vieną knygą ir daug kartų leistos Priekulės spaustuvėje. Didesnės apimties vokiečių kunigo J. F. Starcko maldaknygė Kasdieniškos rankų knygos <...> ir Kasdieniškos maldų knygelės <...> 1868 į lietuvių kalbą išverstos mokytojo Jurgio Meškaičio. Tai dvi savarankiškos maldaknygės, nors išleistos viena knyga. Jose kasdienės ir ypatingų atvejų, nėščiųjų, pagimdžiusių ir auginančių kūdikius moterų maldos, papildytos trumpais pamokslais ir giesmėmis. XIX a. I pusėje lietuvių religinės raštijos darbuotojai parengė keletą nedidelių maldaknygių, tačiau populiariosios surinkimininkų maldaknygės jas nurungė. Originalių lietuviškų maldaknygių parašyta nedaug (tam nebuvo pakankamai kūrybinių jėgų ir patirties). Be to, protestantų gyvenime maldaknygės buvo ne tokios reikšmingos kaip giesmynai.

L: Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996.

Iliustracija: Senosios lietuviškos maldaknygės, sudarytos Jono Bretkūno iš M. Mažvydo giesmyno tekstų, antraštinis lapas, 1589 / Fotokopija iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, 1996

Iliustracija: Kiekvieno lietuvininko evangeliko liuterono namuose dar rasis senoji maldų knyga, atlaikiusi du pasaulinius karus ir ilgą sovietinį persekiojimą / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996