Bretkūno Biblija
Bretkno Bblija. Tai didžiausias ir reikšmingiausias Jono Bretkūno darbas, išlikęs rankraštyje ir pavadintas: BIBLIA tatai esti Wissas Schwentas Raschtas, Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie <...> 1590. Ji pradėta versti 1579 III 6 Labguvoje ir baigta 1590 XI 29 Karaliaučiuje. Versta iš vokiškų Martyno Liuterio Biblijos leidimų (1546 ir kitų), išskyrus Luko evangeliją, verstą iš lotynų kalbos; verčiant naudotasi dar graikišku ir hebrajišku Biblijos tekstu. 1592 IX 20 Ragainėje sukviesta gerai lietuvių kalbą mokančių kunigų konferencija Bretkūno Biblijos leidimui svarstyti. Dalyvavo: Simonas Vaišnoras, Jonas Gedkantas, Jurgis Musa ir Frydrichas Masalskis. Pabrėžę didelę Bretkūno Biblijos vertimo naudą, jie rekomendavo prieš spausdinant rankraštį duoti peržiūrėti hebraistams. J. Bretkūnas prašė sukviesti specialią konferenciją, bet Konsistorija to nepadarė ir pasiūlė vertėjui dar kartą, atsižvelgus į pirmosios konferencijos dalyvių pastabas, pakoreguoti šį darbą. Bretkūnas, pasikonsultavęs su hebraistais, tai padarė ir 1593 V darbą pristatė Konsistorijai. Bet iš šios ilgai nesulaukė atsakymo. Nepadėjo nė 1595 VII 17 Bretkūno laiškas Prūsijos kunigaikščiui, kuriame grasinama perduoti vertimą kitam globėjui (andern Patronum). Vertimo spausdinimo reikalai nepagerėjo. Prasidėjo kunigaikščio susirašinėjimas su Konsistorija, o po kelerių metų vertimo rankraštis jos buvo nupirktas. Fragmentą (Dovydo psalmes) 1625 paskelbė Jonas Rėza. Visu Bretkūno Biblijos rankraščiu naudojosi pirmosios spausdintos visos Biblijos (1735) leidėjai. Bretkūno Biblijos vertimas – didžiai vertingas lietuvių rašto paminklas. Jame dėl įvairaus turinio bei žanro tekstų ryškiau ir plačiau negu kituose religiniuose raštuose atsiskleidžia XVI a. lietuvių kalbos (ypač jos prūsiškų tarmių) ypatybės. Vertime daug korektorių ir paties vertėjo taisymų, atsispindi pastangos ieškoti geresnių lietuviškų atitikmenų originalo turiniui išreikšti, besikuriančios lietuvių rašomosios kalbos normų kristalizavimasis. Apstu ekspresyvių žodžių bei žodžių junginių, gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų; yra įvairių archaizmų, naujadarų, prūsybių. Apskritai Bretkūno Biblijos vertimas – neišsenkantis šaltinis lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros istorijai tirti. Bretkūno Biblijos rankraštis iki Antrojo pasaulinio karo saugotas Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, o karui baigiantis pateko į Vakarų Vokietiją, paskui – į Prūsijos kultūros palikimo Slaptojo valstybės archyvo biblioteką Vakarų Berlyne. Senojo Testamento dalis 1983 išspausdinta (remiantis fotokopija) leidinyje Jonas Bretkūnas. Rinktiniai raštai. 1991 Franzo Scholzo ir Jocheno Rangės pastangomis fototipiškai (remiantis originalu) perspausdintos Dovydo psalmės ir Naujasis Testamentas. 1992 J. Range išleido Naujojo Testamento kalbotyrinį komentarą. Bretkūno Biblijos leidimą remia Vokiečių mokslo draugija (vok. Deutsche Forschunsgemeinschaft).
Rhesa L. Geschichte der littauischen Bibel. Königsberg, 1816; Philologisch-kritische Anmerkungen zur littauischen Bibel. 2 Bd. Königsberg, 1816–1824; Falkenhahn V. Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Königsberg–Berlin, 1941; Biržiška V. Aleksandrynas. I. Chicago, 1960 (V., 1990); Palionis J. Jonas Bretkūnas. Rinktiniai raštai. V., 1983; Range J. D. Bausteine zur Bretke-Forschung. Paderborn–München–Wien–Zürich, 1992.
Jonas Palionis
Iliustracija: Karaliaučiaus Steindamo bažnyčia, kurioje 1587–1602 kunigavo Jonas Bretkūnas, XX a. pradžia
Iliustracija: Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščio antraštinis lapas, 1590