knygų prekyba

knỹgų prekýba. Mažojoje Lietuvoje knygų prekyba žinoma nuo XVI a. Feodalizmo epochoje (iki 1807) ji negalėjo būti intensyvi dėl lietuviškų leidinių ir raštingų skaitytojų stokos, menkų ryšių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Svarbiausias knygų prekybos centras tuomet buvo Karaliaučius. Jame XVI–XVIII a. veikė iš viso 30 knygynų. Christophas Gottfriedas Eckardtas buvo pirmasis knygininkas, pradėjęs savo lėšomis leisti lietuviškas knygas ir jas pardavinėti. Knygų prekyba buvo glaudžiai susijusi su knygrišyste ir spausdinimu, todėl ir knygomis prekiauta 3 tipų įstaigose – knygynuose, spaustuvėse ir knygrišyklose. Spaustuvės prekiavo vien savo produkcija. Lietuviškus leidinius spausdino ir pardavinėjo Karaliaučiuje veikusios Hartungų, Kanterių, Reussnerių ir kitos spaustuvės. Knygrišių dirbtuvės steigtos ne tik Karaliaučiuje, bet ir visame krašte. Knygrišyklos tiesiai iš spaustuvių įsigydavo daug elementorių, praktinės paskirties leidinių, giesmynų, katekizmų, juos įrišdavo ir patys parduodavo. Per knygrišyklas pirkėją pasiekdavo dauguma leidinių lietuvių kalba. Knygų prekybą pagyvindavo aukcionai. Juose dubletinius egzempliorius ir valdžios lėšomis spausdintų lietuviškų leidinių tiražų likučius vyriausybės nurodymu nuolat pardavinėjo Karaliaučiaus Pilies biblioteka. Per aukcionus pardavinėta Jono Bretkūno Postilė (1591), Martyno Mažvydo parengtas „Catechismvsa Prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes...“ (1547) ir jo Forma krikštymo (1559), prūsiškasis katekizmas (1545). Naudotos lietuviškos knygos į rinką patekdavo ir iš asmeninių bibliotekų. Didžiausią paklausą turėjo lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai, Biblija. Knygininkai energingai veržėsi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Lenkijos ir kitų gretimų šalių rinką, su knygomis vykdavo į Frankfurto prie Maino ir Leipzigo muges, gabendavo lietuviškų bei prūsiškų leidinių. Nuo 1656 buvo leidžiami informaciniai katalogai. Johanno Heinricho Hartungo Visuotiniame kataloge (1746) pirmą kartą įdėtas savarankiškas lietuviškų knygų skyrius. Knygų prekyba ėmė plėtotis po Napoleonmečio ir suklestėjo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Steigtos gausios knygų komercijos įstaigos, radosi netradicinių knygų prekybos priemonių bei formų. Ypač paplito knygynai. Svarbūs knygų prekyba centrai tada buvo Karaliaučius, Tilžė ir Klaipėda. Paplito netradicinės knygų prekyba formos: išnešiojamoji knygų prekyba ir knygų pardavimas nekomercinėse įstaigose bei organizacijose (bažnyčiose, mokyklose, blaivybės ir švietimo draugijose, ūkininkų ir tarnautojų namuose). Svarbiausias informacijos šaltinis buvo katalogai, knygų sąrašai įvairiuose leidiniuose. 1891–1911 išėjo 21 lietuviškas katalogas. Vien Mažajai Lietuvai skirtuose kataloguose būdavo iki 70, skirtuose abiem Lietuvos dalims, – iki 550 bibliografinių įrašų. Prekiautojai dažnai naudojo informacinius lapelius – anonsus, knygose dažnai klijuotos reklaminės lipdės. Daug lietuviškų knygų vežta į V. Vokietiją, D. Britaniją. Karaliaučiaus knygininkai savo komisionierių turėjo Berlyne, Leipzige, Londone. Karaliaučiaus knygynuose ir aukcionuose lietuvių literatūros įsigydavo Europos šalių mokslo įstaigos ir mokslininkai. Knygų kainos nuolat mažėjo. Johanno Arndto maldaknygės Rojaus darželis (1868) kaina tuomet prilygo 5 kg rugių, Frydricho Kuršaičio lietuvių kalbos gramatikos (1876) – dviejų 1 mėnesio paršelių, Kristupo Lekšo eilėraščių rinkinio Rūtų vainikėlis (1908) – 3 kiaušinių kainai. Dėl krašto padalijimo pasunkėjo lietuviškų leidinių platinimas. Knygynuose, ypač Pietnemunėje–Rytprūsiuose, lietuviškų spaudinių ėmė trūkti. Tada knygų prekyba daugiausia telkėsi Klaipėdoje ir Tilžėje. Didžiausią paklausą turėjo kalendoriai ir religinė literatūra, Klaipėdos krašte – dar mokyklų vadovėliai. Žymiausios knygų prekybos įstaigos Vokietijos valdomoje Mažosios Lietuvos dalyje buvo Enzio Jagomasto Lituania, Klaipėdos krašte – Rytas ir Sandora. 1939 Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, lietuviškos spaudos prekyba uždrausta.

Vytautas Gocentas