knygynai

knygýnai, knygų ir kitų spaudinių prekybos įstaigos. Knygynai Mažojoje Lietuvoje žinomi nuo 1537 (pirmoji išlikusi privilegija, išduota Johannui Krügeriui). Iki 1807 jie steigti gavus Prūsijos kunigaikščio (nuo 1701 – karaliaus) privilegiją. Jose nustatytos cenzūros priemonės, prekybai skirta teritorija, sureguliuotos kainos, vėliau – ir knygų sąlygos. XIX a. leidimus steigti knygynus ir jų veiklą kontroliavo Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų valdžia, po 1871 – vietos valdžios organai. Iki XIX a. Prūsijos valdžia knygynų veiklą ribojo įvairiais įsakais, potvarkiais, baudomis. Knygynų raidai didelę įtaką darė ekonominio ir politinio gyvenimo sąlygos. Nuo XVI a. pradžios iki 1807 Mažojoje Lietuvoje iš viso veikė 30 savarankiškų knygynų (visi Karaliaučiuje). Šiuo laikotarpiu lietuviško krašto kultūrai svarbūs Hallervordtų (1641–1759); Christopho Gotfriedo Eckarto (veikė 1722–1746; pirmasis knygininkas, išleidęs ir prekiavęs knygomis lietuvių kalba) ir Johanno Jakobo Kanterio (veikė 1760–1781) knygynai. Dėl silpnos lietuvininkų ekonominės padėties savarankiškų lietuviškų knygų knygynų neįsteigta. Svarbiausi to meto knygynai klientai – valstybinė Karaliaučiaus pilies biblioteka, bažnyčių ir mokyklų bibliotekėlės, privatūs pasiturintys pirkėjai. 1808–1919 atsirado platus knygynų tinklas, lietuviškų knygų tautinės prekybos užuomazgų. Tuomet Mažojoje Lietuvoje veikė 149 knygynai, jų veikla intensyviausia buvo 1830–1850 ir 1860–1880. Tai lėmė išaugę kultūros poreikiai ir gera poligrafijos bazė. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga skatino tolesnę knygynų plėtrą. Jų tinklas apėmė beveik visą Mažąją Lietuvą. Žymiausias knygų prekybos centras liko Karaliaučius. Jame veikė 62 dideli knygynai, Tilžėje – 25, Klaipėdoje – 24, Įsrutyje – 11, Gumbinėje – 6. Lietuviškas knygas pardavinėjo 34 Mažosios Lietuvos knygynai, daugiausia prekiavę filologine ir antikvarine literatūra. Tarp knygynų vyko didžiulė konkurencija, išlikdavo tik stambiausi. Karaliaučiuje veikusi Gräfės ir Unzerio firma (1832–1944) tapo vienu žymiausių knygynų Europoje. Kiti dideli knygynai: Jeano Henrio Bono (1846–1944), Schuberto ir Seidelio akademinis knygynas (1853–1944), Ferdinando Beyerio (1872–1944). Gumbinėje iškilo Karlo Sterzelio (1848–1944), Tilžėje – Wilhelmo Lohausso (1883–1944). Lietuviškomis knygomis Klaipėdoje prekiavo 7 knygynai; Johanno Axto (1864–1869), Pauliaus Fahro (apie 1863–1882), Hermanno Horcho (apie 1866–1883), Ferdinando Oto Micko (1848–1876?), Johanno Schmidto knygynas Neubuku (1919–1922), Augusto Pohlentzo (1860–1944?) ir Roberto Schmidto (1867–1944). Daugiausia jie pardavinėjo kalendorius, elementorius, religinę literatūrą. Tilžėje veikė 5 knygynai, epizodiškai prekiavę lietuviškomis knygomis. Tik lietuviška spauda prekiavo 7 knygynai: Klaipėdoje – Richardo Brusdeilino (1893–1905?) ir Anso Kunkio knygynas (apie 1885–1916), Naujojoje – Jono Liudviko Sakučio (1892–1895), Rusnėje – Alberto Butkeraičio (1894–1909?), Šilutėje – A. Rudolpho Stahlio (1881–1930), Tilžėje – Frydricho Alberto Sakučio (1906–1922). Mažosios Lietuvos knygynuose vyko intensyvi prekyba senaisiais spaudiniais. Apie 17 knygynų turėjo antikvarinės literatūros skyrius. Išsiskyrė Cecilijos Raabės antikvariatas (1814–1839), turėjęs ir Mažosios Lietuvos lietuvių literatūros. Reikšmingiausi antikvariatai, palaikę lietuvių tautinį sąjūdį: Petro Mikolainio-Noveskio (1891–1896), Viliaus Kalvaičio (1895–1912), Sandoros (1910–1939) ir Anso Kunkio jaunesniojo (prieš 1916–1925) knygynai. Didesni knygynai turėjo išnešiojamosios prekybos (kolportažo) skyrius. Iš viso Mažojoje Lietuvoje veikė 43 jos įstaigos. Taip daugiausia prekiavo Sandora. Be stambių knygynų, Mažojoje Lietuvoje lietuviškais spaudiniais prekiavo 17 vadinamųjų knygynėlių (kioskai, krautuvėlės, keliaujantys knygų pardavėjai). Šių įstaigų pradininkas – P. Mikolainis, dirbęs Ragainėje, vėliau – Tilžėje. Aktyviausi knygynėlių savininkai buvo Jurgis Lapinas, Jonas Molinius, Amalija Kriūgerytė, Ansas Bruožis ir Jonas Elijošaitis. Su Didžiąja Lietuva intensyvius ryšius palaikė Martos Zauniūtės (1902–1912), Jono Vanagaičio (1905–1914) ir Rūtos (1904–1940) knygynėliai. Knygynų asortimentas labai skyrėsi. Didesni knygynai pardavinėjo įvairių mokslo šakų, mokomąją, muzikos, meno, grožinę literatūrą, enciklopedijas vokiečių ir knygų kalbomis. Lietuviškų knygų pasirinkimas buvo menkesnis – vyravo religiniai leidiniai. Tik XIX a. pabaigoje gausėjo pasaulietinio turinio knygų: praktinės paskirties, grožinių, visuomeninių politinių leidinių, vadovėlių, žodynų. Provincijos miesteliuose klestėjo prekyba lietuviškais kalendoriais. Prekybą knygynai aktyvino per agentūrų tinklą, užsakymus paštu, prenumeratą. Didžiulė parama knygynams buvo valdžios užsakymai, mokyklų bibliotekoms pirkti elementoriai, katekizmai, maldaknygės, Biblija (Naujasis Testamentas) ir kitos knygos. Po 1920 Klaipėdos krašte knygynai buvo ekonomiškai silpni, neturėjo daug pirkėjų, senų tradicijų; Pietnemunėje jų veikla menko dėl lietuvių kultūrinio gyvenimo slopinimo, sienų, muitų politikos. Beveik išnyko išnešiojamoji knygų prekyba, prenumerata, prekyba paštu. Klaipėdos krašte 1920–1939 veikė apie 19 knygynų, dauguma jų – Klaipėdoje. Knygų krašto vietovėse jų nebuvo, nes negalėjo išsilaikyti dėl mažos apyvartos. Šio krašto knygynai nedideli, nespecializuoti. Nebuvo antikvariatų. Prie kai kurių knygynų veikė komercinės bibliotekėlės, knygrišyklos. Ne visi knygynai čia prekiavo lietuviškomis knygomis. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos knygomis prekiauta tik keliuose Klaipėdos knygynuose: Johanno Georgo Schmidto knygyne Neubuku (1919–1939?), Gotfrydo Klišio (1925–1930), Anso Kunkio (1916–1925; vienas pirmųjų krašte pradėjo prekiauti Didžiosios Lietuvos leidiniais), Sandoros (turėjo skyrius Šilutėje ir Pagėgiuose), Ryto (1921–1939), Kauno firmų filialai Klaipėdoje – Spaudos fondo (1934–1939) bei Karvelio, Rinkevičiaus ir Ko knygynuose. (1934?–1939; prekiavo daugiausia Lietuvoje išleistomis knygomis). Šilutėje lietuviškomis knygomis (daugiausia kalendoriais) nuolat prekiavo Adolfo Stahlio firma (1924–1930), Fridos Schossau (vėliau perėjusi J. Šlažiui) krautuvė (1921–1932). Klaipėdos krašto knygynų lietuviškų knygų pasiūla buvo ribota. Vyravo mokyklų vadovėliai, kalendoriai, tikybos praktikos literatūra; trūko grožinės literatūros, dainynų, gaidų, praktinės paskirties leidinių – Didžiosios Lietuvos literatūra negalėjo patenkinti savitos krašto kultūros gyventojų poreikių. Vokietijos valdomoje Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje 1920–1940 veikė 102 knygynų. 14 jų prekiavo lietuviškomis knygomis: Tilžėje – 6, Karaliaučiuje – 4, Ragainėje – 2, Kaukėnuose ir Ragainėje – po 1. Daugiausia lituanistinės medžiagos siūlė Gräfės ir Unzerio firma (1830–1944), specializuota prūsistikos srityje. Svarbus jos leidinys Bibliografija 1918–1929 m. knygų apie Lietuvą, kurioje – 97 spaudinių aprašai, daugiausia Lietuvos istorinė ir filologinė literatūra. Lietuviškomis knygomis daugiausia prekiauta Tilžėje. Čia veikė Enzio Jagomasto knygynas Lithuania (1936–1941), Edvardo Pawlowskio (1919–1925), Otto von Mauderodės (1882–1940) ir Reylaenderių (1841–1934) knygų prekybos įstaigos. Dėl Vokietijos valdžios vykdomos lietuvių persekiojimo politikos lietuviškais spaudiniais prekiavę knygynai ėmė nykti. Knygų asortimentas sumažėjo, nuolatinę paklausą turėjo tik kalendoriai ir religinė literatūra. 1940 lietuviškų knygynų veikla Mažojoje Lietuvoje galutinai sustabdyta.

Dar skaitykite knygų prekyba.

L: Kaunas D. Mažosios Lietuvos knygynai (iki 1940 metų). V., 1992; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996.

Iliustracija: Lietuviškomis knygomis prekiavusio knygyno reklaminė lipdė / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Lietuviškomis knygomis prekiavusių knygynų reklaminės lipdės / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996